1999 Nr.1
Ošo meditacijos centro "Ojas"
lyderis Mečislovas Vrubliauskas
MEDITACIJOS ESMĖ IR PRAKTIKA (1) | |
Meditacija įžengia į mūsų gyvenimą
kaip natūrali vidinio arba dvasinio augimo pasekmė. Tai ir sveikam, ir turtingam,
nusivylusiam bei ligotam žmogui reikalingas, begaliniai pravartus dalykas. Meditacija ne
kaip tikslas, o kaip gyvenimo, kaip bendravimo ir buvimo būdas. Nepaisant daugybės
publikacijų, kurias ypač mėgsta periodinė žiniasklaida, meditacijos esmė vis
praslysta neužčiuopta. Dėl to ieškantys žmonės beprasmiškai vargsta ir kenčia,
neišgyvena daug grožio ir palaimos akimirkų, negyvena pilnai.
Čia norėtųsi pasidalinti supratimu ir ta dvasine
patirtimi, kurie neišvengiamai atsiranda žmogui žengiant meditacijos ir meditacinės
praktikos keliu, bei padrąsinti žmones pradėti praktikuoti meditaciją, nes tai
neabejotinai atgaivina žmogaus dvasią ir kaip pasekmė sveikatina jo kūną ir
psichiką. Po keleto įvadinių pastabų pažvelgsime į meditacijos esmę, o po to
aptarsime, kaip ją praktikuoti.
Meditacijos poreikis ateina iš amžino žmogaus
laisvės siekimo, iš jo vidinės harmonijos ir grožio ieškojimo. Kaip nugyventi
kiekvieną akimirką, kad ji būtų prasminga ir pilna? Kaip kurti gėrį ir rasti tiesą?
Tai, kas matoma aplinkui, neatitinka vidinio grožio ir pajautos, kaip gyventi, nes
paremta protu: įsakymais, įstatymais, kanonais. Žmogus, tik neseniai pradėjęs
garbinti protą, jau nustojo jausti save ir kitą. Taip nustojome jausti, ko iš tikrųjų
reikia vaikui, draugui net mylimam žmogui. Dingo kito žmogaus kančios, skausmo ir
džiaugsmo pajautimas. Gyvenimas supaprastėjo, bet ir nuskurdo, nes praradome vienovę su
pasauliu ir meilę. Nejaučiant ir gražiausia idėja greitai išsigimsta ir tampa
prievarta ne tik tolimam, bet ir artimam žmogui. Net gamtoje, gyvūnijos pasaulyje,
nerasime tokio žvėriškumo, kuris pasitaiko tarp žmonių Todėl akivaizdu, kad lavinant
protą proporcingai turi būti lavinama ir empatija - geba jausti ir įsijausti į kitą.
Be empatijos lavinimo neįmanoma nei meilė, nei meditacija.
Mano ieškojimai tęsiasi daug metų: kas aš, kur
ir ko einu? Baigus mokyklą ir institutą, ieškant viduje ir išorėje, ieškant dvasios
ir gamtos pasauliuose, jau apsigynęs daktaro disertaciją, apie 1990 metus, pagavau
realaus gyvenimo kontūrus. Į mano gyvenimą įžengė meditacija. Keletą metų Vilniaus
universitete dar tyriau regimąjį suvokimą. Mokslinių tyrimų metu buvo labai įdomu
iš vidaus stebėti, kaip regimąjį suvokimą veikia emocijos, mintys, vaizduotė. Iš
visų žmogaus organų akys yra arčiausiai sielos. Pakanka nedidelės sąmoningumo
kibirkšties ir pradedi liudyti. Tai raktas į meditaciją. Ne veltui tiek daug
meditacijų paremta regimuoju suvokimu. 1993 metais palikau Vilniaus universitetą ir
visiškai atsidaviau meditacijai.
Vienintelė vieta pasaulyje, kurioje mačiau
galimybę tęsti meditacijos studijas, buvo Ošo tarptautinė komuna, esanti du milijonus
gyventojų turinčiame Punos mieste, netoli Bombėjaus, Indijoje. Po metų ten nuvykau ir
įregistravau "Ošo meditacijos centrą "Odžas". Dėl nepakankamo tikros
meditacijos supratimo centro, kaip religinės bendruomenės, registracija Lietuvoje
vėlinama. Tačiau meditacija - toks reikalingas ir tikras fenomenas, neabejotinai užims
prideramą vietą gyvenime, moksle ir religijoje.
Meditacija, tikroji meditacija, kurios esmę čia
norime atskleisti, Lietuvoje ir net Vakaruose beveik nežinoma. Štai "Tarptautinių
žodžių žodynas" (Vilnius, 1985) meditaciją apibrėžia kaip apmąstymą,
pasinėrimą į savo mintis, gilaus susikaupimo būseną. Jeigu taip paliktume, tai
lietuvių kalboje visiškai nebūtų žodžio, kuris atitiktų sanskrito žodį
"dhian". Šis žodis Kinijoje tapo žodžiu "čian", o Japonijoje
žodžiu "zen". Dhian, arba tikroji meditacija, tapo zen budizmo arba
meditacinio budizmo pamatu.
Tai, ką Vakaruose vadina meditacija, iš tikrųjų
yra kontempliacija. Ir šis žodis tam labai tinka. Minėtame žodyne kontempliacija
apibūdinama, kaip didelis susikaupimas, susimąstymas, misticizme - kaip pasyvus
tikrovės suvokimas, kaip aukščiausio pažinimo rūšis, kuri remiasi intuicija.
Panašiai šias sąvokas apibūdina ir "Religijotyros žodynas" (Vilnius,
"Mintis", 1991). Šiame žodyje dalelytė "kon" nurodo, kad tai eina
kartu ar susiję su "templ" ar "template". Angliškai
"templ" reiškia šventovę, o "template" bendru atveju reiškia
formą, šabloną ar pavidalą. Taigi paprasta proto koncentracija yra chaotiška, o
kontempliacija yra gili ir kryptinga proto koncentracija į kokią nors idėją, pavidalą
ar esybę. Tokie išgyvenimai gali būti labai malonūs. Tačiau kontempliacija visuomet
yra koncentracija, įtampa, kai tuo tarpu meditacija yra priešingas fenomenas:
dekoncentracija, atsipalaidavimas. Koncentraciniai metodai visuomet reikalauja pastangų,
energijos ir yra sekinantys. Meditacija yra atsipalaidavimas savyje, todėl nesekinantis
metodas ir gali tęstis visas dvidešimt keturias valandas per parą.
Lietuvių kalboje vartojamų žodžių dalis
"medi", kuri yra tokiuose reikšminguose žodžiuose, kaip meditacija, medicina,
mediumas, mediatorius ir net lietuviškame žodyje medis, atėjo iš sanskrito kalbos ir
reiškia vidurys, priemonė, tarpininkas ir pan. Medis yra tarpininkas tarp Žemės ir
Dangaus. Jūs nustebsite, sužinoję, kad bibliniame išsireiškime "gyvenimo
medis" ir žodžio dalis "gyven" atėjo iš sanskrito žodžio
"givan" (skaitome "dživan" - ir reiškia "gyvenimas").
Medžio sėkla ištirpsta medyje, žmogaus siela ištirpsta meditacijoje. Panašiai kaip
sėkla yra priemonė medžiui įsišaknyti žemėje, taip siela yra priemonė Dievui
įsišaknyti pasaulyje. Panašiai kaip medis yra priemonė sėklai sugrįžti į gamtą,
taip meditacija yra priemonė sielai sugrįžti į Dievą.
Ošo - dvasios Meistras sako, kad koncentracija
prasidėjo iš instinkto, kontempliacija - iš intelekto, o meditacija atsirado iš
intuicijos. Tėvas Marija Eugenijus knygoje "Dvasios dvelksmas" sako: "Kai
žvelgiame į Bažnyčios istoriją, į didžiųjų apaštalų gyvenimą, matome, kad jie
buvo kontempliatyvieji ir maldos žmonės. <
> Paties Dievo kontempliavimas yra
esminis Bažnyčios gyvenimo veiksmas." Čia žodis "kontempliacija"
naudojamas tinkamai. Kontempliacijoje niekada nepasiekiama tobula vienybė, joje visada
yra du: kontempliuojantis subjektas ir kontempliacijos objektas. Meditacijoje nelieka nei
subjekto, nei objekto. Jei šokėjas meditacijoje, tuomet jis tapo Dievo ar egzistencijos
priemone išreikšti šokį. Šokėjas ir šokis dingo. Liko tik šokimas. Šis skirtumas
yra vienas iš reikšmingiausių skirtumų tarp meditacijos ir kontempliacijos.
Štai kitas pavyzdys. Knygoje "Krišna -
aukščiausias Dievo asmuo" rašoma, kad "Pakilęs iš lovos, Viešpats Krišna
išsiskalaudavo burną, nusiplaudavo rankas bei kojas ir iš karto sėsdavo medituoti į
Save. Tai nereiškia, kad ir mes turime atsisėdę gilintis į save. Mes turime mąstyti
apie Krišną, apie Radhą-Krišną. Tokia tikroji meditacijos prasmė." Čia
akivaizdus nesusipratimas. Tačiau taip meditaciją aiškina jo Dieviškoji Malonė A.C.
Bhaktivedanta Svami Prabhupada. Kiekvienas gali medituoti į save, judėti savo vidun, kol
pasieks vidinį šaltinį, Dievą. Kontempliacija ar - sąlyginai galime pasakyti, -
meditacija į kitą esybę gali būti žingsnis link meditacijos. Bet jis nėra būtinas.
Meditacija gali atsitikti ir be jo.
Pažiūrėkime, kaip meditaciją apibūdina
prašvitę žmonės. Rytuose tokį žmogų kartais vadina tiesiog buda ar mokša. Dž.
Krišnamurti knygoje "Erelio skrydis. Meditacija" sako: "Be meditacijos
širdis tampa dykuma. Meditacija - tai ne koncentracija, kuri yra atsijungimas, atmetimas,
pasipriešinimas ir todėl - konfliktas. Meditatyvus protas gali susikaupti, bet tuomet
tai nebus atmetimas, pasipriešinimas. Sukoncentruotas protas negali medituoti.
<
> Meilės negalima kultivuoti minties pagalba. Meilė gali atsirasti tik esant
visiškai tylai, kurioje nėra medituojančio. <
> Mintis - tiesioginis meilės
paneigimas, ir ji negali patekti į erdvę, kurioje nėra "aš". Toje erdvėje
yra palaima, kurios ieško ir negali rasti žmogus. Jis ieško jos minties rėmuose, bet
mintis suardo šią palaimą. <
> Meditacijoje mintis turi visiškai dingti. Tai
meditacijos pamatas." Tas pats pasakytina apie emocijas, norus, vaizduotę, planus ir
pan. Jie visuomet susiję su įtampomis, todėl turi būti transcendentuoti. Be to, šis
buda pabrėžia, kad palaima amžiams įeina į būtį tik tuomet, kai individuali siela
įsilieja į kosminę sielą. To nėra kontempliacijoje, bet tai absoliučiai būtina
gilioje meditacijoje.
Labai išsamų meditacijos apibūdinimą, bent jau
tiek, kiek leidžia žodis, galima rasti Ošo knygoje "Meditacija - pirmoji ir
galutinė laisvė". Joje sakoma, kad tuomet, kai jūs nieko nedarote - nei kūnu, nei
protu jokiame lygmenyje, - kai bet koks jūsų aktyvumas liovėsi ir jūs tiesiog esate,
tai ir yra meditacija. Jūs negalite jos pasiekti, jūs turite tai suprasti. Galvojimas
yra darymas, koncentracija yra darymas ir kontempliacija yra darymas. Jei nors vieną
akimirką nieko nedarote ir esate savo centre, savo vidinės būties centre visiškai
atsipalaidavęs, tuomet tai meditacija. Jei kartą įgijote įgūdį, tuomet toje
būsenoje galite likti dvidešimt keturias valandas per parą. Meditacija nėra prieš
veiksmą. Nereikia palikti gyvenimo. Tai mokymasis gyventi nauju būdu. Gyvenimas tampa
netgi intensyvesnis - daugiau džiaugsmo, aiškesnis matymas, daugiau energijos ir
kūrybiškumo - bet jūs liekate nuošaly, liekate stebėtojas, liudytojas. Meditacija yra
liudijimas. Mokslininkas stebi, meditatorius liudija. Tai, ką stebite ar, būtų geriau
sakyti, liudijate, nesvarbu. Tuomet, kai dalykai, kuriuos liudijate, dingsta ir stebintis
pradeda stebėti save, kai jūs patekote į vidinę savo erdvę, jūs sugrįžote namo.
Ošo sako, kad ši erdvė netuščia, ji
egzistenciška. Joje skamba tokia muzika, kokios jūs niekada negirdėjote, joje yra tokia
šviesa, kuri matoma tik vidinėmis akimis. Tai ne kažkas išgalvota, tai realybė, kuri
jau yra kiekviename, tiesiog jūs niekada nežiūrėjote vidun. Joje ypatinga tyla.
Gyvenimai ateina ir nueina, bet jūsų būties amžina tyla išlieka visiškai ta pati. Ta
pati begarsė muzika, tas pats dieviškumo žavesys, ta pati visko, kas mirtinga,
transcendencija. Tai ne jūsų tyla. Tai jūs. Jūs tampate to dalimi. Iš tos tylos
ateina tiesa, meilė ir tūkstančiai kitų palaiminimų jums.
Jūs žiūrite į medį: jūs esate ir medis yra. Ar
galite suprasti dar vieną dalyką - jūs matote medį ir kad jumyse yra dar kažkas,
liudytojas, kuris mato jus matantį medį. Tai subtilu. Tai procesas, kuriame galima
sutrikti, kuriame pasiklydo daugelis ieškotojų.
Stebėtojas ir stebimasis yra dvi liudijimo pusės.
Daugeliui žmonių atrodo, kad stebėtojas ir yra liudijimas. Štai kaip rašo aukščiau
minėtas Tėvas Marija Eugenijus: "Bet svarbiausias mūsų liudijimas - tai ypač
liudijimas to, kas mes esame". Čia prarasta tikroji liudijimo esmė. Niekuomet
negalima liudyti to, kuo esame. Liudijame tik tai, kuo nesame. Stebėtojas reiškia
subjektyvumą, o stebimasis - objektyvumą: stebėtojas reiškia, kad jis yra stebimojo
išorėje. Tačiau vidus ir išorė neatskirti. Kai patiriamas šis artumas ar - greičiau
- ši vienovė, tuomet gimsta liudijimas, taip prasideda meditacija.
Pirmas žingsnis į meditaciją, į sąmoningumą
yra mokymasis liudyti savo kūną. Iš lėto, iš lėto pradedame įsisąmoninti savo
gestus, kiekvieną judesį. Kūnas atsipalaiduoja, susiderina. Po to pradedame
įsisąmoninti savo mintis. Jos yra subtilesnės negu kūnas. Kai kūnas ir protas nurims,
pamatysite, kad jie tarpusavyje susiderina, kad tarp jų yra tiltas. Trečiame žingsnyje
įsisąmoniname savo emocijas, jausmus, nuotaikas. Šiuos tris dalykus reikia padaryti
jums. Ketvirtas dalykas atsitinka savaime. Tai meditacija. Jūsų kūnas, protas ir
jausmai susiderino, tapo orkestru. Tai Dievo dovana jums, kad padarėte pirmus tris.
Meditacija augs, gilės iki prašvitimo. Tai savo sąmoningumo įsisąmoninimas. Jūs
tapote buda. Po to meditacija yra natūrali jūsų būsena. Tai vienintelis dalykas, kuris
niekada nemirs.
Ošo primena, kad objektai gali būti išoriniame
materialiame pasaulyje, bet jie yra ir vidiniame pasaulyje: jutimuose, jausmuose, prote,
širdyje. Jie gali būti tokie ekstaziški, kad neįmanoma įsivaizduoti, jog yra kas nors
daugiau. Daugelis pasaulio mistikų įstrigo ekstazėje. Jie prarasdami liudijimą
identifikavosi su įvairiais reginiais, esybėmis ar potyriais ir sustojo nepasiekę
galutinės pakopos. Prašvitimas nėra potyris. Tai būsena, kurioje nelieka nei objekto,
nei subjekto. Tik tuomet jūsų sąmoningumas nerasdamas jokių kliūčių grįžta atgal
į šaltinį, atgal į Dievą.
Daugelį gyvenimų jūs buvote svečiai žemėje.
Jūs pasiklysdavote potyriuose, likdavote su jais. Drąsus ieškotojas turi palikti visus
pakelės vaizdus: medžius, žiedus, kalnus ir upes, žvaigždes ir dievybes ir medituoti
tol, kol jo paties subjektyvumas netaps objektu, kol ieškantis nesutiks ieškančiojo,
kol matantis nepamatys matančiojo. Kai visi potyriai išsemti ir lieki vienas savo
vienatvėje, nėra aukštesnės ekstazės, palaimos, laimės ir tiesos, didesnės už tai.
Ošo sako, kad tuomet, kai jūs įsiliejote į dieviškumą ir Dievas įsiliejo į jus,
jūs grįžote namo.
Meditacijos praktinius dalykus aptarsime kitoje dalyje.
|