Inteligentiškumas yra šventimas3 dalis iš 3 | |
Mylimasis Ošo, nors mano sąmoningumo patirtis ir yra kukli, tačiau kai tai įvyksta, jaučiuosi tarsi apsvaigusi. Tai yra kur kas subtilesnis, bet stipresnis apsvaigimas negu bet kas, kas padaro kurį nors nesąmoningu. Ar tai iliuzijos atvejis, ar dieviškojo vyno atvejis?
1 dalis 2 dalis
<...>
Madam Kiuri, viena pirmųjų moterų, gavusių Nobelio premiją, tris metus stengėsi išspręsti matematinę problemą ir tai beveik atėmė jai viltį. Ji išbandė visas įmanomas kryptis, visus kampus, visus metodus, bet vis negalėjo prieiti prie teisingos išvados.
Vieną naktį ji pavargo, dirbdama prie tos pačios problemos, ir užmigo. Kai ji prabudo, jau buvo beveik rytas. Ji miegojo tris ar keturias valandas tiesiai ant stalo, padėjusi galvą ant popierių, kuriuose ieškojo sprendimo. Ir ji negalėjo patikėti savo akimis. Savo ranka ji buvo užrašiusi sprendimą. Nebuvo jokio proceso, tik pats sprendimas.
Ji negalėjo tuo patikėti, nes ji dirbo, kad rastų tą patį sprendimą. Visi bandymai, kuriuos atliko, vedė kitur, bet niekada prie šios išvados. Aišku, kad niekas kitas to negalėjo padaryti, nes durys buvo užrakintos, jos vyro nebuvo namuose, o tarnas net nesuprato aritmetikos. Atidžiai apžiūrėjusi ji pastebėjo, kad tai buvo jos pačios raštas – ne itin tvarkingas, nes buvo rašoma miegant. Tuomet ji užsimerkė ir pabandė prisiminti, ar sapnavo kokį nors sapną. Ji suprato, kad sapnavo, jog sprendžia problemą, rado sprendimą ir jį užrašo. Ji tai prisiminė. Ir tuomet ji prisiminė visą procesą. Kai rašė atsakymą, ji turėjo būti atsimerkusi. Ji buvo lunatikė ir tai buvo netikėtas atradimas. Vėliau paaiškėjo, kad daug kartų ji klaidžiojo po namus miegodama.
 | | |
Pažadinti bet kurį, kuris miegodamas vaikšto ar ką nors daro, labai šokiruoja. Žmogus gali gauti širdies smūgį, nes jis negalės suprasti, ką daro ir kaip tai galėjo įvykti. Niujorke įvyko toks atvejis... Vienas vyras kiekvieną naktį, miegodamas, vidury nakties šokdavo iš savo pastato ant kito pastato terasos. Tai buvo beveik devyniasdešimties aukštų pastatai. Jei jis būtų nuo ten nukritęs, būtų neįmanoma surasti jo kūno dalių. Šuolis buvo išties ilgas. Net profesionalūs olimpiniai šuolininkai atsisakytų matydami atstumą. Šiek tiek mažiau, vienu žingsneliu mažiau, vienu coliu mažiau ir tavęs nebėra. Tačiau žmonės pastebėjo ir kiekvieną naktį tai virsdavo reginiu. Minia rinkdavosi tiksliai tuo metu, kai vyras pasirodydavo ant savo terasos, peršokdavo į kitą terasą ir šokdavo atgal. Žmonės stebėdavo su nuostaba, negalėdami patikėti savo akimis. Pamažu minia vis didėjo. Kol ji buvo maža, žiūrovai tylėjo, kai minia tapo didesnė, buvo sunku išlaikyti tylą. Vieną naktį, kai jis šoko, naujai susirinkę žmonės tiesiog džiaugsmingai jį pasveikino. Vyras pabudo šuolio metu. Galite įsivaizduoti, kas nutiko? Jis nukrito iš devyniasdešimto aukšto tiesiai prieš minią, sudužo į gabalus. Jis pats negalėjo suprasti, kas vyksta. Ir jis buvo tai daręs tiek daug kartų...
Žmona pradeda šiek tiek nerimauti, nes jos vyras laiku negrįžta iš savo įprasto šeštadieninio golfo žaidimo. Laikui bėgant jos nerimas vis didėja, kol galiausiai aštuntą vakaro vyras pagaliau įvažiuoja į kiemą. "Kas nutiko?" – klausia žmona. "Turėjai būti namuose prieš kelias valandas.""Fredas patyrė širdies smūgį prie antros duobutės," atsako vyras. "O, tai siaubinga," sako žmona. "Bet kodėl taip vėlai grįžai?" "Na," atsako vyras, "likusias šešiolika duobučių reikėjo smūgiuoti kamuoliuką ir tempti Fredą, smūgiuoti kamuoliuką ir tempti Fredą."
Ar manote, kad tokie žmonės yra pabudę? Jų negalime vadinti lunatikais, bet taip pat negalime vadinami sąmoningais, tikrai pabudusiais. Vargšas žmogus patyrė širdies smūgį, jis mirė! Buvo metas baigti žaidimą, bet žaidimo negalima nutraukti. Natūralu, kad buvo sunku tempti mirusį žmogų ir tuo pačiu smūgiuoti kamuoliuką, vėl tempti...
Jei pažvelgtumėte į savo gyvenimą ir aplinkinių gyvenimą, rastumėte tūkstantį ir vieną situaciją, kai žmonės mano esantys sąmoningi ir budrūs, tačiau jie nėra tokie. Jų veiksmai nerodo nei budrumo, nei sąmoningumo.
Vieną dieną, eidamas per geležinkelio bėgius, Paddis buvo partrenktas traukinio ir sunkiai sužeistas. Jis praleido šešis mėnesius ligoninėje ir pagaliau buvo išrašytas. Eidamas namo jis pamatė žaislinį traukinį parduotuvės vitrinoje. Nedelsdamas jis įbėgo vidun, pačiupo kirvuką ir pradėjo daužyti žaislinį traukinį į šipulius. Parduotuvės savininkas pribėgo pasipiktinęs ir šaukdamas: "Ei, ką po velnių darai?!" "Viskas gerai," atsakė Paddis. "Dabar jis jau negyvas. Bet tokius dalykus reikia sunaikinti dar prieš jiems užaugant ir tampant išties pavojingais."
Ištrauka iš: Ošo "Kvietimas", 15 skyrius "Bučiavimasis eskimams yra absurdiškas", 1 klausimas, 1987 m. rugpjūčio 28 d. (The Invitation. Chapter 15, "Kissing is absurd to the Eskimos", Question 1, 28 August 1987)
Atnaujinta 2026-08-16 |