Inteligentiškumas yra šventimas2 dalis iš 3 | |
Mylimasis Ošo, nors mano sąmoningumo patirtis ir yra kukli, tačiau kai tai įvyksta, jaučiuosi tarsi apsvaigusi. Tai yra kur kas subtilesnis, bet stipresnis apsvaigimas negu bet kas, kas padaro kurį nors nesąmoningu. Ar tai iliuzijos atvejis, ar dieviškojo vyno atvejis?
1 dalis
<...>
Apsvaigimas yra vienas dalykas; tokio dalyko sąmoningumas nesukelia. Per sąmoningumą gali jausti pradžioje dalykus, kurie atrodo keistai – būti laimingas be jokios priežasties, šypsotis ar juoktis be jokios priežasties. Ir tai tampa užburtu ratu: kai juokiesi, tada matai, kad "Tai kvaila, kodėl aš juokiuosi?" Tada juokiesi dar daugiau ir po to tampa sunku sustoti. Matydamas save besijuokiantį be jokios priežasties, atrodo, tarsi būtum išprotėjęs, nes niekada nesupratai, niekada nepatyrei, kad būti džiaugsmingu, juoktis yra natūralu ir sveika.
Tam nereikia jokios priežasties. Liūdesys, rimtumas yra psichologiškai sergančio žmogaus dalys, jiems reikia priežasčių. Taigi, kai jautiesi laimingas, nepradėk klausti: "Kodėl aš laimingas?" Kai jautiesi liūdnas, klausk, kodėl esi liūdnas. Tačiau keista, mūsų protams tapo įprasta manyti, jog kai esame liūdni, mes tai priimame tarsi tai būtų mūsų prigimtis. O kai esame džiaugsmingi, net patys nustembame, giliai viduje net pradedame nerimauti: "Kas man darosi?"
Šį rytą aš citavau Voltą Vhitmaną (Walt Whitman), kuris sako: "Aš esu šventimas, aš esu daina." Tai vienas iš jo gražiausių eilėraščių, kuriame jis dainuoja dainą apie save: "Nėra jokios priežasties. Tai mano prigimtis būti šventimu, būti daina, būti festivaliu." Tai tiesiog sveika. Tai tiesiog būti savimi.
Kol Voltas Vhitmanas buvo gyvas, jis buvo labai smerkiamas tiesiog todėl, kad buvo laimingas be jokios priežasties, tiesiog todėl, kad galėjo šokti vienas, dainuoti, ne kam nors kitam, o dėl savęs, arba tiesiog todėl, kad jis pats buvo daina, jis pats buvo šventė. Krikščioniškasis rimtumas negalėjo jo suprasti. Paprasti žmonės laikė jį arba bepročiu, arba girtu. Bet jis nebuvo girtas ir nebuvo beprotis, jis buvo vienas iš protingiausių žmonių, kuriuos kada nors išaugino Amerika.
Inteligentiškumas yra šventimas. Tai šviesų festivalis ir ilga eilė, grandinė dainų, džiaugsmo, šventiškumo. Tik neinteligentiški lieka liūdni ir nieko nedaro, kad tai pašalintų. Tik neinteligentiški priima liūdesį, kančią, skausmą, paslėptą po gražiais žodžiais: likimas, kismet (Alacho paskirtas likimas – vert.past.), sėkmė. Visi šie žodžiai yra nesąmonė. Bet šie žodžiai padeda žmonėms likti nelaimingiems.
Sąmoningas žmogus ištrūksta iš viso to, kas nenatūralu ir tikrai atranda savyje sulčių šaltinius. Rytų mistikai netgi apibrėžė Dievą kaip raso vai saha: "jis yra tik sultys." Anglų kalboje nėra tokio žodžio, kuris galėtų tiksliai perteikti žodžio ras gilumą ir prasmę – "sultys" yra pažodinis vertimas.
Kai esi laimingas be jokios priežasties, atrandi tam tikrą "sultingumą" savyje, tu nesi sausas. Tavo šventieji negali šokti, jie tokie sausi. Tu gali šokti tik tada, kai esi pilnas sulčių. Ir mistikai, kurie apibrėžė Dievą kaip raso vai saha, turėjo nuostabią įžvalgą. Jie pašalina teologų Dievą, filosofų Dievą, vadinamųjų religijų Dievą. Jie kuria visiškai naują Dievo sampratą, su kuria aš galiu sutikti. Tai yra gyvenimo sultys. Tai yra gyvenimo šventė. Tai yra gyvenimo festivalis. Tai yra gėlė ir jos kvapas.
Bet žmonės gyvena, net ir savo įprastame budrume, tarsi mieguistą gyvenimą. Visa žmonija atrodo lyg užkerėta, tarsi jie visi vaikščiotų hipnozėje, tarsi visi kentėtų nuo lunatizmo. Jums galbūt teko girdėti apie tuos, kurie vaikšto per miegus, kurie naktį atsikelia ir, neprabudę, su atmerktomis akimis, nesuklupdami nueina tiesiai į virtuvę, suranda šaldytuvą, jį atidaro, prisivalgo iki soties, o dieną laikosi dietos! Gydytojas suglumęs, jie patys nustebę: "Kas vyksta? Kuo daugiau laikau dietos, tuo daugiau priaugu svorio." Ir beveik dešimt procentų žmonių turi lunatizmo polinkį. Jie gali vaikščioti miegodami, ką nors veikti, o ryte susirūpina: "Kas tai padarė?" Ir tai ne tik paprasti žmonės, yra užfiksuotų atvejų net tarp labai didžių genijų.
Ištrauka iš: Ošo "Kvietimas", 15 skyrius "Bučiavimasis eskimams yra absurdiškas", 1 klausimas, 1987 m. rugpjūčio 28 d. (The Invitation. Chapter 15, "Kissing is absurd to the Eskimos", Question 1, 28 August 1987)
Atnaujinta 2026-08-16 |