Apie faktinę ir psichologinę atmintį1 dalis iš 3 | |
Mylimas Ošo, ar prisiminimai yra dviejų rūšių - faktiniai prisiminimai ir dvasiniai prisiminimai? Jeigu taip, tai ar tarp jų yra ryšys?
|  | Premradžo, yra dvi prisiminimų rūšys, bet tai nėra faktiniai prisiminimai ir dvasiniai prisiminimai. Tai yra faktiniai prisiminimai ir psichologiniai prisiminimai. Nėra dvasinių prisiminimų. Jūsų būtis, jūsų dvasia neturi nei praeities, nei ateities. Ji visuomet dabartyje. Ji neturi prisiminimų, įsivaizdavimų, svajonių. Tai gryna egzistencija, nesuteršta negyvos praeities, kurios daugiau nebėra ir ateities, kurios dar nėra. Bet yra dviejų rūšių prisiminimai - faktiniai prisiminimai ir psichologiniai prisiminimai. Skirtumą tarp šių dviejų reikia suprasti, nes tai labai reikšminga jums visiems. Faktinis prisiminimas išlaiko jus tik stebėtoju, jūs nesate į tai įtrauktas. Pavyzdžiui, prisimenate, kad vakar kažkas jus įskaudino. Jeigu jūs tik prisimintumėte, kad kažkas jus įskaudino, būtų faktiška, bet jeigu jūs vis dar pykstate, vis dar norite atkeršyti, vis dar laukiate kokios nors progos įžeisti individą, tuomet tai psichologinis prisiminimas. Aš turiu tik faktinius prisiminimus. Nesu niekaip įsitraukęs emociškai į tuos prisiminimus. Tai įvyko, bet neturiu jokios su jomis siejančios psichologinės reakcijos.
 | | |
Kuo meditatyvesni tapsite, jūsų psichologiniai prisiminimai pradės nykti, bet faktiniai prisiminimai taps labai aiškūs, nes dabar jūsų energija nėra padalinta. Psichologiniai prisiminimai sukuria tam tikrą tamsą aplink faktus. Jūs nesate atsietas, nesate tolimas stebėtojas. Buvote per daug prie jų prisirišę. Už ar prieš, tai nėra svarbu. Kuo daugiau tampate savo proto stebėtojais, kyla atsitapatinimas nuo proto ir nuo viso jo turinio. Jūsų atminti taps labai aiški, krištolinio skaidrumo, nes dabar jos negaubia rūkas, jūsų emocijų, reakcijų rūkas. Jūs galite sutikti jus įžeidusį žmogų taip, tarsi jis nebūtų niekada jūsų įskaudinęs. Nors jūs faktiškai žinote, kad jis jus įskaudino. Kadangi jūsų tai nepaliečia, žinote, kad tai yra jo problema. Jūs neprisiėmėte įžeidimo, jūs jo nepriėmėte, jis visiškai laisvas ką nors pasakyti. Pasakys jis ar ne, jis gali laikyti tai prote. Tai jo problema. Jūs netapote jo problemos ir nerimo dalimi.
Vieną naktį vyras niekaip negalėjo užmigti, vis vartėsi ir blaškėsi. Jo žmona paklausė: "Kas tau yra?" Jis atsakė: "Problema ta, kad rytoj ryte turiu grąžinti milijono dolerių paskolą, bet neturiu nė dolerio. Rytoj ryte bankrutuosiu, kaip galiu miegoti?" Ji paklausė: "Kas tau suteikė paskolą?" Vyras atsakė: "Ne kas kitas, bet mano draugas, kuris gyvena name priešais mus". Moteris atidarė langą ir sušuko: "Fredai, Fredai!" Vidurnaktį Fredas pašoko iš lovos ir paklausė: "Kas nutiko? Jis atidarė duris, o ji pasakė: "Mano vyras neturi nė vieno dolerio, kad galėtų tau rytoj ryte grąžinti! Dabar jaudinkis tu, leisk jam miegoti".
Tai taip paprasta, kai nesi prie to psichologiškai prisirišęs. Jis puikiai miegojo. Tikriausiai laimingai miegojo, nes rytoj ryte gaus milijoną dolerių. Dabar nelieka galimybės miegoti. Kas įvyko? Nieko neįvyko. Tiesiog moters teiginys, bet dabar tai psichologinė problema. Ji sukeitė problemą. Ji pasakė savo vyrui: "Dabar ilsėkis, bijojai išsakyti, aš išsakiau. Pergyvenai, ką pagalvos žmonės, dabar leisk jam nerimauti, kaip jis gaus milijoną dolerių."
Faktiniai prisiminimai yra visiškai mechaniški. Tai kaip kompiuterio atmintis. Psichologiniai prisiminimai yra jūsų susitapatinimas.
Girdėjau labai keistą atvejį psichologijos konferencijoje. Senas, garsus, pasaulyje žinomas psichologas skaito savo pranešimą, bet tai jam labai sunku. Jis prakaituoja, nors salėje veikia oro kondicionierius. Jis skaitė tūkstančius pranešimų, jis nėra naujokas, kad baimintųsi auditorijos. Dauguma jų - jo studentai, jis yra senas, jam aštuoniasdešimt. Bet kažkas keisto, kad jis negali susitelkti ties savo pranešimu, nes pirmoje eilėje sėdi graži moteris, ji taip pat psichologė, jo studentė. Šalia jos - vienas jo kolegų, senas kolega, to paties amžiaus. Jie abu buvo Zigmundo Froido studentai, jie kartu beveik dvidešimt metų gyveno su šiuo meistru. Tas senas vyrukas žaidžia su tos jaunos moters krūtimis. Su juo tai neturi nieko bendro. Jis nei tas senas vyrukas, kuris žaidžia, nei moteris su krūtimis. Bet trikdantis veiksnys tas, kad moters tai niekaip neveikia, ji klausosi pranešimo. Tai kelia susirūpinimą jo prote. Kas čia vyksta? Moteris galėjo jį sustabdyti. Vietoj to, kad jį sustabdytų, ji visiškai dėl to rami, tarsi nieko čia nevyktų. O senolis labai tuo mėgaujasi. Tai veikia priešais stovintį kalbėtoją. Jis negali susitelkti, nes tarp pastraipų turi žiūrėti, ar tai baigėsi, ar ne. Visi konferencijoje stebisi, kas jam nutiko. Jis taip niekada nėra skaitęs, o tai labai svarbus atradimas apie žmogaus protą, kurį jis atrado. Jo pranešimas atrodo labai keistas. Pagaliau jis baigė. Nelaukdamas kol žmonės užduos klausimus, kas buvo kiekvieno pranešimo dalis, nes jei pristatai naują teoriją, turi įtikinti kitus toje srityje dirbančius žmones, kad tai, ką atradai, yra pagrįsta. Jis to nelaukė, jis paprasčiausiai nulipo, kone suklupo ir jaunos moters paklausė: "Kodėl nesustabdai to gašlaus senolio?"
|  |
Ji pasakė: "Tai ne mano, tai jo problema. Aš nieko neprarandu. Jeigu jis tuo mėgaujasi senyvame amžiuje, tegul. Tikriausiai jis ilgisi savo motinos krūties, jis buvo atitrauktas dar prieš tai, kai pats norėjo ją palikti. Galbūt anksti mirė jo motina ir jis turėjo išgyventi gerdamas pieną iš buteliuko. Gali būti tūkstantis ir viena priežastis. Galbūt jo žmonos krūtinė nėra verta, kad su ja žaistų. Bet tai nėra mano problema. Esu visiškai atsipalaidavusi. Visai nesutrikusi. Jeigu senyvame amžiuje jis jaučia pasitenkinimą, leiskite jam".
Atrodo keista, bet tai yra skirtumas tarp faktinio ir psichologinio. Faktas yra čia, bet moteris neabejotinai anapus susitapatinimo. Ji tikrai suprato keletą gyvenimo pagrindų. Abu senoliai kolegos yra sutrikę. Tas, kuris žaidžia su krūtimis, tikriausiai bijo, ką pagalvos tie, kurie į jį žiūri. Jis negali nesijaudinti būti pagautas nusikaltimo vietoje. Jeigu moteris pradės šaukti, atsistos? Jis labai gerbiamas vyras. Tai gali labai pažeminti. Kitas vyrukas, kuris visai nesusijęs su įvykiu, kuris galėjo likti stebėtoju, tai ne jo problema, bet jis įsitraukė psichologiškai. Tam nėra jokio poreikio, nes jis tame nedalyvauja. Galite įsitraukti į dalykus, į kuriuos neturite įsivelti. Įsitraukimas tapo žmonių įpročiu. Jeigu įsitraukiate į kitų žmonių problemas, tai kaip su jūsų pačių problemomis? Kaip liksite nesusitapatinę?
Ištrauka iš: Ošo "Kvietimas", 16 skyrius "Paskendęs spagečiuose", 1987 m. rugpjūčio 29 d. (The Invitation. Chapter 16, "Drowned in spaghetti", 29 August 1987)
Atnaujinta 2025-01-27 |