Tik tavo paties tiesa išlaisvina*

Jėzus sako: „Tiesa išlaisvina“. Žinoma, kad tiesa išlaisvina, tačiau tai turi būti tavo patirta tiesa. Jeigu ji yra patirta kieno nors kito, tuomet greičiau ji įkalina nei išlaisvina. Krikščionys yra įkalinti. Jėzus yra išsilaisvinęs. Induistai yra įkalinti, Krišna yra išsilaisvinęs. Budistai yra įkalinti, o Buda yra išsilaisvinęs. Išsilaisviname tuomet, kai tiesą patiriame patys. Ji neturi būti tik informacijos rinkinys, ji turi būti vidinė transformacija. Upanišados akcentuoja tiesioginį ir betarpišką dieviškumo patyrimą. Tuomet, kodėl skolintis, jeigu įmanoma atsigerti tiesiai iš šaltinio? Tačiau atrodo, kad informacija yra pigi. Transformacija atrodo, kad reikalauja daug pastangų. Transformacija reiškia, kad tau teks praeiti didžiulę vidinę revoliuciją, o informacija nepareikalaus revoliucijos, radikalių pokyčių tavyje. Informacija yra tiesiog priedėlis: koks bebūtum, toks ir liksi, tačiau tapsi vis daugiau informuotas. Informuotumas nėra išmintis, priešingai, tai yra kliūtis išminčiai. Kuo labiau kaupi žinias, tuo mažiau lieka galimybių įgyti savo patirties, nes žinios suklaidina – jos suklaidinta kitus, suklaidina tave. Jos suteikia tau jausmą, tarsi tu žinai, tačiau tarsi neturi būti užmirštas. Tarsi gali būti lengvai pamirštas ir galima apsigauti. Prisiminkite vieną labai reikšmingą pasakymą Upanišadoje: „Nemokšoms lemta klaidžioti tamsoje, o žinantiesiems lemta pasiklysti gerokai didesnėje ir gilesnėje tamsoje nei nemokšoms“.

Nemokša yra bent nuoširdus: jis žino, kad jis nežino, bent jau tiek tiesos jis turi. Tačiau žinantysis uždengia savo žaizdas, savo nemokšiškumą, savo juodąsias skyles. Jis uždengia jas šventraščiais ir pradeda apsimetinėti, kad žino. Jis žaloja kitus, tačiau tai antraeilis dalykas. Gerokai svarbiau yra tai, kad jis žaloja pats save. Jis pasiklys žymiai gilesnėje tamsoje. Štai kodėl labai sunku mokytiems brahmanams, filosofams, vadinamiems apsišvietusiems žmonėms, prašvisti. Stebuklas, jeigu tai iš viso atsitinka. Nusidėjėliai lengviau pasiruošia praeiti transformaciją, nes jie neturi ką prarasti, išskyrus savo grandines, savo pačių nemokšiškumą. Žinantysis bijo prarasti savo žinias, tai yra jo turtas. Jis prie jo prisikabina, jis jas saugo visais įmanomais būdais. Jis suranda racionalių paaiškinimų, pasiteisinimų, kodėl žinias reikėtų apsaugoti. Tačiau iš tikro, saugodamas savo žinias, jis tiesiog saugo savo nemokšiškumą. Už žinių slepiasi jo nemokšiškumas. Žinios yra tik kaukė, kuri dengia jo autentišką veidą. Jūs negalite matyti jo autentiško veido, jis pats jo negali matyti. Jis dėvi kaukę ir žiūrėdamas į veidrodį jis galvoja: „Tai yra mano autentiškas veidas“. 

Žinančiajam yra labai sunku paleisti savo žinias ir vėl tapti nemokša. Jeigu jis sukauptų tiek daug drąsos, kad vėl taptų nemokša, taptų vėl tarsi vaikas – nekaltas, nieko nežinantis, tuo, ką Dionisijus vadina agnosija, jis judėtų į nežinią... Taip, žinančiajam tai reikalauja daug pastangų, jis visą savo gyvenimą kaupė žinias, jis visą savo gyvenimą investavo į žinias. Kaip jis gali jas paleisti?  Taigi, jis jas saugo, kovoja už jas. Ir tai labiausiai stebinantis dalykas pasaulyje: kalinys kovoja, kad jūs negalėtumėte jo išvaduoti iš kalėjimo. Žinoma, jis yra labai gudrus ir suktas, kad galėtų žaisti žodžiais ir cituoti šventraščius, tačiau visos jo citatos yra kaip papūgos, jis neturi jokio supratimo. <...>

Žmogaus nemokšiškumas yra toks gilus, o šventikai yra tokie sukti, kad reikia būti labai tiesiu. Jeigu turi užuojautos, turi būti tiesus, tik tuomet visas kvailumas, kuris egzistuoja religijos vardu, gali būti sunaikintas ir žmogus gali būti išlaisvintas. Žmogui reikia laisvės nuo visų narvų, nuo visų pančių.

* Ištrauka iš Ošo diskurso "Aš esu tai" (OSHO. I Am That)