LietuviškaiLT   EnglishEN     Facebook Youtube X.com Instagram TikTok

Meditacijos centras Ojas
 





Kundalini. Gyvybinės energijos pabudimas*

4 dalis iš 6

   1 dalis     2 dalis     3 dalis

<...>

 

Beprotybė nutinka dažnai, tačiau jei žinai techniką, tuomet gali įvykti meditacija. Tai visada vyksta ant ribos, todėl mistikai nuo seno vartojo posakį "ašmenų briauna". Gali įvykti arba beprotybė, arba meditacija, ir kiekvienas metodas naudoja tavo kūną kaip tokią ašmenų briauną, nuo kurios galimas vienas arba kitas rezultatas.

Tuomet kokia yra ta technika, leidžianti peršokti į meditaciją? Aš jau kalbėjau apie dvi: pasninką ir šokį. Visos meditacijos technikos skirtos nuvesti tave prie ribos, kur gali atlikti šuolį, tačiau pats šuolis gali būti atliktas tik labai paprastu, visiškai nemetodišku būdu.

Jei sugebi išlikti sąmoningas tą akimirką, kai pasninkas nuveda tave prie mirties bedugnės krašto, jei gali būti sąmoningas tuo momentu, kai mirtis jau tuoj turi ateiti, jei gali išlikti budrus ir sąmoningas, tuomet mirties nėra. Ir ne tik šį kartą nėra mirties – tuomet jos nebėra apskritai. Tu atlikai šuolį!

Kai akimirka tampa tokia intensyvi, kad žinai, jog po vienos sekundės viskas bus už tavo galimybių ribų, kai supranti, kad praradęs vieną sekundę jau nebegalėsi sugrįžti, – būk sąmoningas. Ir tada šok. Sąmoningumas yra metodas. Ir būtent todėl zen'o žmonės sako, kad metodo nėra. Sąmoningumas iš tiesų nėra metodas. Todėl ir Jiddu Krishnamurti nuolat kartojo, kad jokio metodo nėra.

Žinoma, sąmoningumas iš tikrųjų nėra metodas. Tačiau aš vis tiek vadinu jį metodu, nes jei nesugebi būti sąmoningas, tuomet tą tikslų momentą, kai šuolis tampa įmanomas, praleisi. Todėl kai kas nors sako: "Pakanka vien sąmoningumo", tai gali būti tiesa vienam žmogui iš dešimties tūkstančių. Tačiau tas vienas žmogus bus tas, kuris jau yra pasiekęs tašką, kuriame galima arba beprotybė, arba mirtis. Jis jau yra priėjęs prie tos ribos.

O kalbant apie kitus, apie daugumą žmonių, vien tik kalbėti apie sąmoningumą nepakanka. Pirmiausia jie turi būti tam parengti. Vien būti sąmoningam įprastose situacijose nepakaks. Ir iš tiesų tu negali būti sąmoningas įprastose situacijose. Proto kvailumas turi labai ilgą istoriją – jo vangumas, tingumas ir nesąmoningumas tęsiasi taip ilgai, kad vien išgirdęs Jiddu Krishnamurti, mane ar ką nors kitą, negali tikėtis staiga tapti sąmoningas. Be to, labai sunku tapti sąmoningam atliekant tuos pačius veiksmus, kuriuos daugybę kartų darei nesąmoningai.

Tu atvyksti į darbą visiškai nesuvokdamas savo veiksmų: pasukai, ėjai, atidarei duris. Visą gyvenimą tai darei. Dabar tai tapo nevalingu mechanizmu; šie veiksmai visiškai pasitraukė iš tavo sąmonės lauko. Tuomet Krišnamurti sako: "Būk sąmoningas eidamas." Tačiau tu visą laiką vaikščiojai niekada nebūdamas sąmoningas. Įprotis įsišaknijo taip giliai, kad tapo tavo kaulų ir kraujo dalimi. Dabar tai labai sunku.

Sąmoningas gali tapti tik ekstremaliose situacijose, netikėtose krizėse. Jei kas nors prideda ginklą prie tavo krūtinės, tu gali tapti sąmoningas, nes tai situacija, kurios niekada nepraktikavai. Tačiau jei situacija tau pažįstama, dažniausiai nebūsi sąmoningas.

Pasninkas skirtas sukurti ypatingą, nepaprastą situaciją – tokią, kokios niekada anksčiau nepatyrei. Todėl žmogui, kuris jau ilgą laiką praktikuoja pasninką, jis gali nebepadėti, jam gali prireikti daug ilgesnių pasninko laikotarpių.

Arba, jeigu niekada anksčiau nešokai, šokis gali būti labai veiksmingas. Tačiau jei esi profesionalus šokėjas, sufijų dervišų šokis nebepadės. Jis visai neveiks, nes esi pernelyg įgudęs, pernelyg efektyvus. O efektyvumas reiškia, kad veiksmą jau atlieka nevalinga proto dalis. Efektyvumas visada reiškia būtent tai.

Todėl buvo sukurta šimtas dvylika meditacijos metodų. Vienas gali netikti tau, kitas gali tikti. Ir tas, kuris bus naudingiausias, bus tas, kuris tau visiškai nežinomas. Jei niekada nebuvai treniruotas konkrečiu metodu, tuomet labai greitai sukuriama "ekstremali situacija". Ir toje ekstremalioje situacijoje – būk sąmoningas.

Todėl rūpinkis meditacija, o ne kundalini. Ir kai tapsi sąmoningas, dalykai tavyje pradės vykti savaime. Pirmą kartą tu pradėsi suvokti vidinį pasaulį, kuris yra didesnis, platesnis ir gilesnis už visatą; nepažintos energijos, visiškai nežinomos, pradės tekėti tavyje. Reiškiniai, apie kuriuos niekada nebuvo girdėta, kurių niekas neįsivaizdavo ir nesapnavo, pradės vykti. Tačiau kiekvienam žmogui jie skirtingi, todėl geriau apie juos nekalbėti.

Jie skiriasi; todėl senoji tradicija taip pabrėžia guru vaidmenį. Šventraščiai nepadės, padės tik guru. Ir guru visada buvo prieš šventraščius, nors šventraščiai kalba apie guru ir juos giria. Pati guru sąvoka prieštarauja šventraščiams. Gerai žinomas posakis "Guru bin gnana nahee" – be guru nėra žinojimo – iš tikrųjų nereiškia, kad be guru nėra žinojimo. Jis reiškia, kad vien tik su šventraščiais žinojimo nėra.

Gyvas guru reikalingas, o ne mirusi knyga. Knyga negali žinoti, koks tu esi individas. Knyga visada yra apibendrinta – ji negali būti konkreti, tai neįmanoma, pati galimybė neegzistuoja. Tik gyvas žmogus gali būti jautrus tavo poreikiams, tam, kas tau iš tikrųjų vyksta.

Tai iš tiesų labai paradoksalu: šventraščiai kalba apie guru, "Guru bin gnana nahee" ("Be guru nėra žinojimo"), tačiau patys guru simboliškai yra prieš šventraščius. Pati idėja, kad guru suteiks žinojimą, nereiškia, kad jis tiesiog "duoda" žinojimą. Tai reiškia, kad tik gyvas žmogus gali padėti. Kodėl? Nes jis gali pažinti individą.

Jokia knyga negali pažinti individo. Knygos nėra skirtos kažkam konkrečiam – jos skirtos visiems. O kai perduodamas metodas, tavo individualumas turi būti įvertintas labai tiksliai, beveik moksliškai. Šios žinios, kurias perduoda guru, visada buvo perduodamos slaptai, privačiai – nuo guru mokiniui.

Kodėl tas slaptumas? Slaptumas yra vienintelis žinojimo perdavimo būdas. Mokinys įpareigojamas apie tai nekalbėti su niekuo. Protas nori kalbėti – jei kažką žinai, labai sunku tai laikyti paslaptyje. Tai viena sunkiausių disciplinų, tačiau taip visada veikė guru tradicija.

Kodėl toks slaptumas? Daugelis sako, kad tiesai nereikia slaptumo ar privatumo. Tai nesąmonė. Tiesa reikalauja dar daugiau privatumo nei netiesa, nes ji gali būti pavojinga bet kam; ji gali būti destruktyvi. Ji buvo duota konkrečiam individui – ji skirta tik jam, o ne visiems. Jis neturi jos perduoti kitiems, kol pats nepasiekia taško, kuriame jo individualumas ištirpsta.Tai reikia suprasti.

Guru yra žmogus, kurio individualumas yra ištirpęs. Tik tada jis gali giliai matyti tavo individualumą. Jei jis pats yra individas, jis gali tave interpretuoti, bet niekada negalės tavęs iš tikrųjų pažinti. Pavyzdžiui, jei aš esu čia ir sakau kažką apie tave, tai iš tikrųjų esu aš, kuris kalba apie tave. Tai nėra apie tave – tai apie mane. Aš negaliu tau padėti, nes iš tikrųjų negaliu tavęs pažinti. Kai "pažįstu" tave, tai visada vyksta netiesiogiai – per save.

Šis "mano buvimo čia" taškas turi išnykti. Aš turiu tapti tiesiog nebuvimu. Tik tuomet galiu giliai įeiti į tave be jokios interpretacijos, tik tuomet galiu pažinti tave tokį, koks tu esi, o ne tokį, koks tu esi pagal mane. Ir tik tuomet galiu padėti. Todėl ir yra slaptumas.

 

*Ištrauka iš: Ošo "Meditacija. Ekstazės menas", 6 skyrius "Kundalini. Gyvybinės energijos pabudimas" (OSHO. Meditation: The Art of Ecstasy. Chapter 6 "Kundalini: The Awakening of the Life Force")

Atnaujinta 2026-07-21






Meditacijos centras OJAS
Resortas: Miškinių km. 8, Nemenčinės sen., Vilniaus r.   |     mob. +370-685-11533 (pagrindinis)  
Buveinė: Pavasario g. 21d   |   LT-10309 Vilnius   |  mob. +370-685-11533 (pagrindinis)   |   mob. +370-619-11551      

Telefonais atsakome I-V 9-12 val., VI 14-17 val., išskyrus per meditacinius kursus

el. p.:   |   svetainė: https://ojasmc.eu

© Meditacijos centras "Ojas" 2026. All rights reserved. Copyright information

Facebook Youtube X.com Instagram TikTok

Naujienos