LietuviškaiLT   EnglishEN  

Meditacijos centras Ojas
 





Du gyvūnai į namus atėjo neprašyti – tai, ką jie davė, pinigais neišmatuojama

Meditatorė Agnė ir Mikis, 2016-09-01

 

Šią istoriją skiriu dviems savo keturkojams draugams: Grantui ir Mikiui. Mūsų istorija ir liūdna, ir laiminga. Liūdna, nes vieno iš draugų – Granto – nebėra... O laiminga todėl, kad apskritai teko tokį draugą turėti. Kuo toliau, tuo labiau suprantu, kiek daug gali iš gyvūnų išmokti, jei tik, žinoma, leidi toms pamokoms įvykti.

Šunis myliu nuo vaikystės. Dar kai buvau visai mažytė, man būtinai reikėdavo paglostyti kiekvieną gatvėje sutiktą šunį ar lankantis pas gimines nueiti susidraugauti su prie būdos pririštu keturkoju. Ilgai mamos prašiau šuns, kol galiausiai, kai man suėjo 10 metų, perpirkome iš vienos moters jauną kolį vardu Haris, kurio šeimininkė dėl savo netikėtai susirgusio vyro nebegalėjo laikyti.

Su šiuo šuniu aš ir užaugau, supratau, ką reiškia kažkuo visą laiką rūpintis, tačiau kartu įsitikinau, kiek daug džiaugsmo gali atnešti šuo. Su Hariu teko atsisveikint 2008-tųjų pradžioje, jam sulaukus 14,5 metų. Iš pradžių buvo labai liūdna, tačiau po poros savaičių nusprendžiau, kad užteks liūdėti, gyvenimas nestovi vietoje, reikia pasiimti laikinai pagloboti kokį šunelį. Planuose buvo studijos užsienyje, todėl nenorėjau vėl ilgam įsigyti augintinio. Parašiau Ilonai (iš „Sos gyvūnų“) ir jau po poros dienų pas mane atsirado Rokis. Po savaitės jį padovanojau. Tada viena po kitos buvo Auša, Lala, Gilė. Kai padovanojau Gilę, dar tą patį vakarą Ilona paprašė iš stacionaro paimti Grantą, kuriam pas globėją būtų daugiau šansų surasti naujus šeimininkus.  

Grantui tuo metu, pasak veterinarų, galėjo būti 8-10 metų. Tai buvo 2008 metai. Dėl jo man niekas neskambino, bet po mėnesio aš ir pati jau nebenorėjau jo niekam atiduoti. Maniau, na, štai, dar vieną pensininką turėsiu (su savo senu koliu paskutinius dvejus metus buvo tikrai nelengva), pagyvens ir jis porą metų ir viskas, bet... Gyvenimas nenuspėjamas. Grantas pas mane gyveno net 8 metus ir į amžinus medžioklės plotus iškeliavo šių metų gegužės 7 d.

Visiems laikams mano širdyje jis išliks kaip tobulas šuo ir draugas: namie jis niekada nieko negraužė, gamtinius reikalus darė tik lauke, su žmonėmis visuomet buvo labai draugiškas, tiesa, nemėgo kitų šunų, turbūt praeityje yra nuo jų nukentėjęs. Jis taip pat neturėjo jokių kaprizų, nebuvo išrankus maistui, visuomet būdavo labai linksmas ir smagiai nusiteikęs, pasiruošęs nuotykiams. Kiekvieną kartą pamatęs pavadėlį mano rankose jis pradėdavo šokinėti į viršų ir džiaugtis kaip išprotėjęs. Ir taip – ryte ir vakare, 365 dienas per metus, kartais net stebėdavausi, kaip jam neatsibosta šitaip džiaugtis tuo pačiu dalyku. Jis taip pat mėgdavo padėti galvą ant kelių ir galėdavo šitaip išstovėti nors ir valandą, kad tik jį glostytum.

Kai kovo pradžioje Grantui nustatė lėtinį inkstų nepakankamumą, veterinarė iškart įspėjo, kad tai nepagydoma ir kad vaistais ir maistu šuns gyvybę galima palaikyti tik kurį laiką. Pačių veterinarų nuostabai, nors ir kraujo rodikliai buvo prasti, Grantas beveik iki paskutinių dienų jautėsi visai gerai, noriai ėjo į lauką, o akys spindėjo džiaugsmu. Deja, gyvenimas nė vienam nėra amžinas ir kai visa gamta vėl atgimė, su Grantu mums teko atsisveikinti. Bet man mūsų draugystė buvo iš tiesų ypatinga.

Turbūt ne veltui sako, kad šuo – geriausias žmogaus draugas. Jis niekada neišduos, visada supras, užjaus, kai bus sunku, ir džiaugsis tave pamatęs, o žmogui šias savybes ne visada pavyksta išugdyti.

Kitaip nei šuns, katino laikyti niekada neplanavau. Mikį radau Juodkrantėje, prie konteinerio, prieš beveik 6 metus. Buvo vasaros pabaiga, dienos vėso, o jis dar buvo mažas, be to, su viena akyte. Pagailo, galvojau parsivešiu, paruošiu dovanoti ir rasime jam naujus namus. Bet, kol jam užsiuvo tą neesančią akytę, paskiepijo, iškastravo, praėjo kelios savaitės ir pasidarė liūdna pagalvojus, kad jis gali pakliūti į negeras rankas, kad paskui juo nesirūpins. Taip ir liko jis pas mane.

Net Grantas, kuris nemėgo kačių, susidraugavo su Mikiu ir jie dažnai miegodavo kartu susiglaudę. Mikis taip pat yra tobulas katinas: nei baldai, nei vazonai su gėlėmis jo niekada nedomino, jis taip pat nesidrasko ir nesikandžioja. Tai katinas, kuris labai mėgsta bendrauti su žmonėmis, prieiti pasiglaustyti, palaižyti ranką arba žandą. Jis taip pat moka atsidaryti duris tiek į save, tiek nuo savęs, nuleisdamas rankeną. Tačiau kartu jis gerai žino, kurios durys namie yra užrakintos ir kad tuomet ant jų nėra prasmės šokinėti. Niekada negalvojau, kad ir katinas gali suteikti tiek teigiamų emocijų, todėl labai džiaugiuosi, kad jis taip neplanuotai atsirado mano gyvenime. Ypač dabar pasvarstau, kaip gerai, kad tuomet jį pasiėmiau, nes jis man primena, kad gyvenimas nestovi vietoje.

Aišku, kokybiška gyvūnų priežiūra reikalauja laiko ir lėšų, tačiau tai, ką jie duoda atgal, pinigais negali būti išmatuojama. Norėčiau ir kitiems palinkėti nebijoti prisiimti atsakomybę už gyvūną, ypač už tą, kuris yra beglobis, nes jam namai reikalingi labiausiai. Nebijokime į savo namus priimti ir ne jauną arba „netobulos“ išvaizdos gyvūną. Gal jie ir ne tokie populiarūs, tačiau jų širdelės tikrai labai plačios, o kartais gal net ir platesnės nei kitų...

 

 

Atnaujinta 2016-09-08






Meditacijos centras OJAS
Resortas: Miškinių km. 8, Nemenčinės sen., Vilniaus r.   |     mob. (8-685) 11533 (pagrindinis)  
Buveinė: Pavasario g. 21d   |   LT-10309 Vilnius   |  mob. (8-685) 11533 (pagrindinis)   |   mob. (8-619) 11551      

Telefonais atsakome I-V 9-12 val., VI 14-17 val., išskyrus per meditacinius kursus

el. p.:   |   svetainė: https://www.ojasmc.eu

© Meditacijos centras "Ojas" 2024. All rights reserved. Copyright information



Naujienos