Aš nepasitikiu protu, koncentracija. Aš tikiu vienu Dievu ir Testamentu. Jis man vienintelis autoritetas.*

Protingas ir koncentracija tikintis žmogus gali paduoti vaikui lentelę su koncentruotai išdėstytomis dogmomis – dešimt Dievo įsakymų, penkiais bažnyčios įsakymais ir keturiomis tikėjimo tiesomis. Ypač lengva tokiomis dogmomis užprogramuoti žmogaus protą nuo gimimo. Tuomet dažnas niekuomet net ir nesužinos, kas yra laisvė ir kas yra tiesa. Užaugęs jis niekuomet nebus tiesiog žmogumi: jis bus musulmonas, induistas, judėjas... bet šansų jam būti palaimingam, laisvam, mylinčiam, būti buda neliks. Ar tai normalu?

Jei žąsiukas gimė po višta, tai ir turi dėtis višta visą gyvenimą? Žąsiukai absoliučiai tiki pirmu vaizdu, pirmu pamatytu suaugusiu gyvūnu. Filme „Skrydis su žąsimis“ žąsiukai pirmą pamatė žmogų. Ir sekė juo kaip motina... paskui skraidyklę net į pietus. Bet vieno Prancūzijos kaimo žmonės nusprendė žąsis išgelbėti nuo kitų piktų žmonių ir pakirpo joms sparnus. Jos buvo labai patiklios. Kaip maži vaikai. Ar gali musulmonas tapti krikščioniu? Ar tai normalu? O atvirkščiai?

Dabar, jei gimei musulmoniškoj šaly – būsi musulmonas, jei komunistiškoj – būsi komunistas. Kitaip konclageris ar mirtis. Dabar pasaulyje dar negali būti savimi. Gali būti avimi, gali būti tikinčiu, saviškiu, bet ne savimi, ne buda. Tačiau žmogui neturėtų būti atimta teisė arba, dar geriau, turėtų būti suteikta teisė ir laisvė rinktis. Iš tikrųjų laisvės nereikia suteikti, nes žmogus iš prigimties jau yra laisvas. Nežmoniška, kad ta prigimtinė laisvė atimama ir pakeičiama dirbtine teise ar tikėjimu. Be to, žmogui neturi būti įteiginėjama, kad jis yra, sakysim, muzikantas, kareivis ar žemdirbys. Savo gabumus ir ypač savo prigimtį jis turi išsiaiškinti ir atskleisti pats. Mes negalime už kitą džiaugtis, mylėti, būti turtingi ar laimingi.

Ar jūs norėtumėte, kad aš už jus būčiau sveikas ar laimingas? Kitas negali gyventi, džiaugtis ir mylėti už jus. Susirgti ir pagyti už jus. Tai darykite pats ir iš savo vidaus. Kas būtų, jei tau sulaukus kelerių metukų būtų davę kitokį tikėjimą nei dabar, o vėliau dar kitokį? O taip dažnai atsitinka ir tai sukelia vidinį konfliktą. Tačiau pagrindinė problema ne ta, kad pirmas tikėjimas prieštarauja antram, o ta, kad nė vienas iš jų neatitinka žmogaus prigimties. Galima išklausyti kitus, bet turime veikti tik iš savo vidaus, iš amžinosios savo pusės. Taviškis nepasitikėjimas savimi, savo protu ir tikėjimas kitu, tegul ir vienu Dievu, vienu testamentu ar autoritetu, ko gero, net blogiau nei tikėjimas keletu, nes tuomet atsiranda bent šansas galvoti, rinktis, atsiranda demokratija. O nuo demokratijos iki meilės ar laisvės arčiau negu nuo autokratijos ar tikėjimo. Musulmonai pamaldesni už krikščionis. Pamaldumas mažėja augant demokratijai ir sąmoningumui, nes žmogus pradeda atsitapatinti nuo partijų, apsėdimų, prietarų, tikėjimų ir idėjų, o šie ir visai išnyksta tapus meditatoriumi.

* - Citata iš Prembudos knygos "Meditacija – sielos dalijimasis", kurią galima rasti.  

Atnaujinta 2019-08-26