Ar meditacija padės nugalėti mirties baimę?3 dalis iš 3 | |
Mylimas Ošo, ar galėtum man pasakyti kai ką apie baimę? Kas yra baimė? Ar meditacija padės man nugalėti mirties baimę? Kodėl bijau pasileisti į tai, kas yra galingesnis už mane?
1 dalis
2 dalis
Galiausiai klausi, Subuk: "Kodėl bijau pasileisti į kažką daug galingesnio už mane?" Tai ta pati baimė. Visa baimė yra ta pati. Bijai pasileisti į kažką, kas daug galingesnio nei tu, nes rasos lašas, įkritęs į vandenyną, būtinai išnyks. Rasos lašui tai mirtis. Daug galingesnis sugers tave. Iš to ir baimė. Bet jeigu žinotumėte, kad jeigu jūsų gyvenimas yra didžiausia galia egzistencijoje, nėra nieko už ją galingesnio, jos sugerti negali netgi branduoliniai ginklai. Kai tuo tampi tikras, tuomet rasos lašas žino, kad ne jis išnyksta vandenyne, o vandenynas išnyksta rasos laše. Tai rasos lašas tampa neaprėpiamas kaip vandenynas. Tai nėra pradingimas. Tai tapimas begaliniu, nesuvaržytu.
Brežnevui mirus, komunistų partijos centro komitetas susirinko tam, kad išrinktų jo įpėdinį. Vienbalsiai išrinkus generaliniu sekretoriumi Jurijų Andropovą, buvęs slaptosios policijos vadas paskelbė: "Labai gerai, draugai, kadangi jau prabalsavote, galite nuleisti rankas ir pasitraukti nuo sienos". Tai buvo balsavimas. Suprantama, balsavimas buvo vienbalsis. Mirtis yra tokia baimė. Bet jeigu turėtumėte nors nedidelį suvokimą savo pačių būties, tuomet netgi Sovietų Sąjungoje mirties nebūtų. Kai Chruščiovas atėjo į valdžią, kreipdamasis pirmajame Komunistų partijos suvažiavime, jis smerkė Josifą Staliną taip stipriai, kaip tik įmanoma. Jis pasakė: "Po revoliucijos buvo nužudyta ne mažiau kaip milijonas rusų. Tai padarė Josifas Stalinas. Tūkstančiai patalpinti beprotnamiuose, tūkstančiai sukišti į kalėjimus, tūkstančiai yra priverstinai hospitalizuoti. Tūkstančiai visam gyvenimui yra išsiųsti į Sibirą. Jie negali sugrįžti į Rusiją. Gyvenimas Sibire turėtų būti pats sunkiausias visame pasaulyje, kad išgyventum". Vienas vyras iš salės galo pasakė: "Drauge, Chruščiovai, jūs buvote Centro komiteto vadovas su Josifu Stalinu savo visą gyvenimą, kodėl prieš tai to nesakėte?" Stojo didelė tyla. Chruščiovas atsakė: "Kas uždavė šį klausimą, o klausimas labai svarbus, ir aš į jį atsakysiu, bet pirma, prašau, atsistokite." Niekas neatsistojo. Chruščiovas pakvietė tris kartus: "Atsistokite, kad galėčiau pamatyti bent jūsų veidą." Tačiau niekas neatsistojo ir niekas nepakartojo klausimo. Chruščiovas pasakė: "Ar žinote, kodėl tylėjau? Kodėl jūs tylite? Žinote, kad jeigu atsistosite, pradingsite. Žinojau, kad jeigu pasakysiu ką nors prieš Josifą Staliną, daugiau neišvysiu kito saulėtekio".
 | | |
Mirtis yra tokia baimė. Netgi Josifui Stalinui, kuris buvo toks galingas, mirtis kėlė tokią baimę, kad jis neleido žmonai miegoti tame pačiame kambaryje. Kas žino, naktį ji gali pamėginti atimti jam gyvybę. Taip, ji yra jo žmona. Būti žmona dar nieko nereiškia. Kiekvienas yra pašalietis šiame pasaulyje. Tik nuėję į metrikacijos skyrių, netapsite vienas kitam gerai pažįstami. Jis niekam neleido būti su juo draugišku. Per jo visą gyvenimą, niekas nėra uždėjęs rankos ant jo peties. Tai buvo neįmanoma. Jis visuomet žmones laikė toli, vadovaudamasis sena Makjavelio taisykle, kad patys pavojingiausi valdžioje esančių priešai yra tie, kurie yra artimiausi. Viceprezidentas yra pats pavojingiausias prezidentui, nes jis yra toks artimas, kad gali lengvai susigundyti nustumti šį žmogų į šalį kuriuo nors būdu ir pačiam užgrobti valdžią. Tie galingi žmonės - Adolfas Hitleris ar Josifas Stalinas, ar Benitas Musolinis bijo mirties taip pat kaip ir bet kuris kitas. Visa jų valdžia nesuteikia jokio skirtumo. Tik keletas žmonių, tokių kaip Gautama Buda ar Bodhidarma, ar gebėjo eiti anapus mirties baimės. Jūs galite eiti anapus, tai jūsų galioje ir tai jūsų teisė. Bet turėsite dėti mažas pastangas judant nuo proto į ne-protą.
Anekdotas jums, kad jį atmintumėte mirties akimirką. KGB tarnavo kapitonas, kurio kvailas sūnus sunkiai suprato tokias sąvokas kaip "partija", "tėvynė", "profsąjungos" ir "liaudis". Kapitonas pasakė berniukui įsivaizduoti tėvą kaip partiją, jo mamą kaip tėvynę, močiutę kaip profsąjungas, o patį save kaip liaudį. Berniukas vis tiek nesuprato. Įsiutęs tėtis užrakino berniuką tėvų miegamojo spintoje. Tą naktį berniukas vis dar buvo spintoje, kai tėtis pradėjo mylėtis su mama. Berniukas, stebėdamas pro spintos rakto skylutę, pasakė: "Dabar suprantu. Partija prievartauja tėvynę. Tuo tarpu profsąjungos miega, o liaudis turi stovėti ir kentėti".
Ištrauka iš: Ošo "Kvietimas", 7 skyrius "Netgi asilai nesijaudina" 1987 m. rugpjūčio 24 d. (The Invitation. Chapter 7 "Even donkeys are not worried 24 August 1987)
Atnaujinta 2024-05-21 |