LietuviškaiLT   EnglishEN  

Meditacijos centras Ojas
 





Medicina ir meditacija transformuoja
ligą į sveikumą, kančią – į laimę

Savo patyrimais dalinuosi pakviesta ir norėdama padrąsinti tuos, kurie susidūrė ar susidurs su didele sveikatos problema, panašia į mano. Kita vertus, gyvenimas ir meditacija rodo, kad nepriklausomai nuo gyvenimiškos situacijos sudėtingumo, atsakymai visada yra, jei žingsnius darome iš savo vidaus.

Su sveikatos ir meilės linkėjimais, Šaida (Ingrida Ivancė).

Meditavimo momentas 
Meditavimo momentas 

Iki 23-ejų metų, iki meditacijų, jaučiausi gana depresyviai, nykiai, visą laiką kažko giliai trūko, niekas giliai nepaliesdavo, buvo kažkoks nenumaldomas vidinis alkis. Atrodė, kad negyvenu, kad gyvenimas eina pro šalį. Medituoju nuo 1994-ųjų. Atradus meditaciją pirmiausia sotinausi ta ateinančia gaivinančia vidine energija, vėrėsi širdis, vidinis matymas, iš esmės ėmė keistis gyvenimo suvokimas, kokybė: pradėjau daug giliau įsisąmoninti, kas su manimi ir aplinkui vyksta, tapau daug atsakingesnė už savo gyvenimą ir tuo pačiu laisvesnė, galų gale atsipalaidavau kaip tas, kuris labai ilgai ieško kelio ir pagaliau jį randa.

Pagaliau pradėjau jausti, kad gyvenu, kad gyvenimas paliečia mane vis giliau ir giliau ir darosi labai įdomu gyventi. Dabar jaučiu, kaip yra gyvybiškai svarbu nepamesti savo vidinio gaivinančio šaltinio, į kurį ir veda, kurį atveria meditacija. Medituojant tapau daug jautresnė, bet tuo pačiu metu ir centruotesnė, pradėjau atskirti, kur yra tikri, o kur – antraeiliai dalykai ir meditacinį supratimą pradėjau taikyti gyvenime, darbe. Meditacijos kelias mane labai įkvepia.

Nuo meditacijų labai gerai jaučiausi ir fiziniame kūne – jis tapo toks gyvas, vibruojantis energija, minkštas, laidus, daug rečiau sergantis peršalimo, virusinėm ligom nei iki meditacijų. Tai labai kėlė ir mano darbo kokybę. Bet kelias kartais būna labai kalnuotas...

Dar iki meditacijų, kai man buvo 21-eri ir aš buvau Kauno medicinos instituto studentė, atsitiktinai medikai aptiko požymius, rodančius, kad ilgainiui gali pasireikšti sunki inkstų liga. Jokių nuorodų iš jų pusės anuomet aš negavau, bet ši žinia mano viduje kažkur nusėdo. Jie tik užsiminė, kad galėčiau sumažinti baltymų naudojimą maiste, t.y. sumažinti mėsos kiekį. Nuo 21-erių nustojau valgyti mėsą, nes tai atitiko ir mano vidinį humaniškumo supratimą. Jokių negerumų fiziniame kūne aš nei anuomet, nei iki 2005-ųjų nejutau.

Kita vertus, 1998–aisiais būdama Ošo tarptautiniame meditaciniame resorte Punoje, Indijoje pasidariau plaštakos Kirlian fotografiją. Gyvų organizmų Kirlian fotografijose atsispindi sveikata ir ligų užuomazgos, esančios už fizinio - vitaliniame ir gilesniuose kūnuose, kurios po tam tikro laiko pasireikš ir fiziniame kūne. Pavyzdžiui, gėlės žiedo Kirlian fotografija parodo koks jis bus išsiskleidęs, nes dalinai joje žiedo struktūra jau yra. Panašiai, kaip ir sėkla daug pasako apie augalą ar sėklos genomas – apie jos savybes. Tuomet Punoje Kirlian fotografijos specialistas mane informavo, kad „matoma inkstų liga ir kad ji yra susijusi su mano mama“. Daugiau nieko. Aš nesu iš tų, kuri lengvai patiki pati nepatyrusi ar nepatikrinusi įžvalgų iš įvairių pusių. Tiesiog „turėjau tai omenyje“.

Išsiskleidęs daigas Kirlian fotografijoje
*Daigo foto

Praėjus septyneriems metams po įžvalgų pagal Kirlian fotografijas, 2005-aisiais kartais patindavo kojos, bet aš tai susiejau su mažesniu judrumu, sėdimu darbu ar pnš. Per kitus du metus teko nemažai skraidyti lėktuvu ir pastebėjau, kad po ilgų skrydžių kojos taip sutindavo, kad neįmanoma buvo jų įkišti į batus, o galva taip įsiskaudėdavo, kad kartą atrodė, kad neištversiu. Be to, mane pradėjo kasdien pykinti, niežėti kūną. Kadangi meditavau, pas gydytojus eiti neskubėjau.

Dietų išbandymas

Tik 2007-ųjų rudenį nuėjau pas medikus ir jie aptiko labai aukštą kraujospūdį dėl lėtinio inkstų nepakankamumo. Kraujas buvo užsiteršęs medžiagų apykaitos produktais – dėl to mane pykino, niežtėjo. Nusprendžiau lengvai ligai nepasiduoti ir padaryti viską, kad pasveikčiau be medicinos. Arba bent jau žinoti, kad viską padariau, kas įmanoma, kad išgyčiau iš vidaus. Per tris metus išbandžiau visas įmanomas dietas ir kūno valymąsi netradiciniais būdais. Tarp jų natūralios medicinos gyd. J.Tulčinos, natūropato Tibeto medicinos ir Ajurvedos žinovo Jorg Kreber (Vokietija, Miunchenas) ir vegetarės K.Vaištarienės rekomenduotas dietas ir kūno valymosi būdus. Kai kada jos buvo labai prieštaringos. Nevalgiau duonos gaminių, kiaušinių, bulvių, pieno produktų, kt. Per 3 mėn. su pertraukom išbadavau 25 dienas. Galiu pasakyti, kad mitybos keitimas ligos procesą trumpam pristabdydavo ar bent taip rodė kraujo tyrimai, bet po to ir vėl ateidavo pablogėjimas, nors dietos laikiausi. Vis tik per tris metus iki 2010-ųjų inkstų veikla taip sumažėjo, kad reikėjo dializių – kraujo valymo. Medikai dėl didėjančio kūno užterštumo kvietė jų neatidėlioti, o sulaukus donoro – persodinti inkstą.

Gyvenimas daug metų tekėjo nuostabia vaga. Dėl meditacijų tapau daug savarankiškesnė, įkūriau savo verslą, nesikabinau į žmones ir tėvus. Dėl ligos gyvenimas po truputį slydo iš rankų. Sveikata silpnėjo, energijos mažėjo. Meilės ieškojimas ir meditacija irgi darė savo. Augo savarankiškumas, o kartu su juo ir atvirumas bei artumas su žmonėmis ir tėvais. Ko gero, ypač su mama.

Aš tyrinėjau įvairias galimybes. Pagalvodavau ir apie transplantaciją. Tokia žinia ankstyvą 2010-ųjų žiemą aš pasidalijau su savo tėvais ir didelei mano pačios nuostabai jie abu pasakė: „Nepergyvenk, mes pasiruošę dovanoti tau po inkstą“, - abu jie pageidavo duoti inkstą, nors mano kūnui reikėjo tik vieno. Aš tokiu jų „pasiaukojimu“ buvau nustebinta, nors visada širdyje jutau, kad mano abu tėvai labai mane myli. Jie iš esmės manimi visada giliai pasitikėjo ir palaikė, ir meilė buvo abipusė.

Vienos ligoninės gydytojai sakė, kad mano tėvų inkstai netiksią dėl per didelio mano ir tėvų amžiaus skirtumo (tėvams šiek tiek virš šešiasdešimt) ir neatitinkančių jų ir mano kraujo grupių, o donoro inksto reikės laukti keletą metų. Bet aš dar nuėjau pasikonsultuoti pas Vilniaus Santariškių klinikų nefrologus ir jie mane pradžiugino, kad tėvų amžius – nėra kliūtis, o kraujo grupių neatitikimas iš esmės netrukdo persodinti inkstus, tik sukelia papildomas būtinas procedūras.

Medituojant kartu su Prembuda

Nieko neskubinau ir nieko neatidėliojau. Dariau viską, kas įmanoma, kasdien meditavau, klausiausi vidaus ir gyvenimo. Ir dirbau, nes mano darbas man patinka. Estetiškai plombuoju dantis - sujungiu gyvybę su grožiu. Mano nuostabai ir sveikata leido dirbti daugiau, nei numatė gydytojai. Pradžioje aš per daug patikėjau, kad negalėsiu dirbti ir beveik pradėjau gydytojais sekti. Bet meditacijos meistras Prembuda atkreipė mano dėmesį, kad geriau yra klausytis vidaus ir medituojant, atsipalaiduojant pamatyti, kiek dirbti. Visko klausiausi atidžiau nei anksčiau, viską irgi išgyvenau aštriau. O transplantacijos poreikis augo ir jos laikas artėjo. Vieno iš tėvų galimybė tapti inkstų donoru tapo vis akivaizdesnė, nors Lietuvoje tokia operacija būtų pirma dėl neatitinkančių mano ir jų kraujo grupių.

Iki tol, kol vienas iš tėvų galėjo tapti inksto donoru, reikėjo atlikti jų imunologinius tyrimus, kad nustatyti, kurio iš tėvų inkstas man labiau tinka.

Medituodama, žinoma, aš žiūrėjau į inksto persodinimo procedūrą ir ieškojau ne skuboto, „naudingo“, o su vidumi ir egzistencija, su kūnu ir siela suderinto sprendimo. Laisvo, teisingo, išaugusio iš vidaus. Tariausi su meditacijos meistru, mano mokytoju Prembuda, nes jis - lyg veidrodis, atspindintis tai, kas giliai vyksta manyje. Medicina jungėsi su meditacija. Mane stebino naujos pažangiausios medicinos galimybės ir gilaus meditatoriaus geba atspindėti vidines galimybes taip, kad jos yra daug ryškiau matomos. Skleidėsi stebuklas. Meditacija jungė karmą – likimą su meile. Vėrėsi nauji vingiai, naujas kelias.

Mano mylimi ir mylintys tėvai

Viduje žiūrėdama į tėvo inkstą aš nejutau, kad su juo būčiau susijusi. Gilumoje vėrėsi matymas, nepaneigiamas jutimas, kad tinkamiausias man yra mamos inkstas. Kalbant medituojančio žmogaus kalba, jutau, kad giliai gydanti energija teka tarp manęs ir mamos inksto, ji palaiko mamos inksto transplantaciją.

Dar prieš medikams man atsakant, kuris iš tėvų inkstų man labiau tinka, aš vidumi jutau, kad - mamos. Medikų atsakymas, kad labiau tinka mamos inkstas, nes sutampa penki iš šešių reikšmingų transplantacijai požymių, tik patvirtino mano nuojautą.

Tas energijos tekėjimas arba artumas tarp manęs ir mamos buvo kaip tiltas, sujungiantis mus abi. Ir tą energijos tekėjimą juto ir mama. Dar gerokai prieš transplantaciją ir medikų atsakymą, kieno inkstas labiau man tinka, ji man pasakė: „Aš prabudau naktį ir aiškiai suvokiau, kad aš turiu duoti inkstą.“Iš mamos jutau jos besąlygišką atsidavimą, ėjimą su tuo vidiniu žinojimu.

Pakeliui į transplantaciją vyresnis brolis kartą norėdamas pasitikrinti paklausė, gal jis turėtų duoti man inkstą, nors iš tiesų giliai viduje jis to lyg ir nejautė. Aš tik galėjau patvirtinti jam, kad „taip visiškai neteka energija“. Taigi galėčiau pasakyti, kad kai tarp žmonių teka energija, ji juntama iš abiejų pusių. Reikalingas tik abiejų pusių centruotumas ir pakankamas jautrumas.

Medituodama vis žiūrėjau, iš kur ateina mano liga ir koks turėtų būti jos gydymas. Visi paminėti natūropatai mano ligą įvardijo kaip iš esmės netaisyklingos mitybos pasekmę. Medikų atsakymas buvo, kad tai yra autoimuninė liga, kai organizmas atmetinėja savo paties organą. Knygose skaičiau, kad inkstai susiję su baimėmis. Bet kai aš apsidairiau aplinkui – tai mačiau, kad aš kur kas drąsesnė už daugelį sveikų žmonių, todėl ir tas atsakymas man neatsišaukė. Mano nuojauta buvo, kad ligą atsinešiau iš praeities.

Kartą skaičiau mistiko Ošo knygą „Nuo medicinos į meditaciją“: „Tūks­tant­me­čiais tiek daug vi­suo­me­nių šia­me pa­sau­ly­je dėl di­de­lio lai­ko tar­po – de­vy­nių mė­ne­sių – ne­ga­lė­jo su­da­ry­ti są­sa­jos tarp fi­zi­nio pra­dė­ji­mo ir gi­mi­mo. Jiems bu­vo sun­ku su­sie­ti to­kius to­li­mus vie­nas nuo ki­to – prie­žas­tį ir pa­sek­mę. Be to, ne vi­si san­ty­kiai ve­da prie gi­mi­mo. To­dėl aki­vaiz­du, kad ne­bu­vo prie­žas­ties gal­vo­ti apie šių dvie­jų da­ly­kų su­sie­ji­mą. Tik daug vė­liau žmo­gus su­pra­to, kad tai, kas at­si­ti­ko prieš de­vy­nis mė­ne­sius, są­ly­go­ja šian­die­ni­nį vai­ko gi­mi­mą. Tuo­met jis ga­lė­jo kur­ti prie­žas­ties ir pa­sek­mės są­sa­jas. Tas pats at­si­tin­ka su mu­mis li­gos at­ve­ju. Mes ją sukeliame, bet ji at­eis vė­liau. Tarp šių dvie­jų įvy­kių pra­ei­na daug lai­ko ir dėl to mes ne­su­ge­ba­me jų su­sie­ti.“ Mano nuojauta sako, kad ligos priežastis yra praeityje, o pasekmė mane pasiekė šiame gyvenime.

Kaip ten bebūtų, dabar turėjau žiūrėti, ką man toliau daryti, nes mano ir mamos kraujo grupės neatitiko ir medikai pasakė, kad jie transplantacijų, kai neatitinka kraujo grupės, Lietuvoje dar nėra darę. Bet jie yra stažavęsi Vakaruose ir, jei pageidaučiau, galėtų tokią transplantaciją atlikti. Meditavau ir viduje ieškojau atsakymo. Galėjau važiuoti transplantacijai į užsienį, galėjau ir laukti donoro su atitinkama kraujo grupe Lietuvoje. Bet galėjau ir ryžtis rizikingai pirmai inksto transplantacijai Lietuvoje su skirtingomis kraujo grupėmis. Tyrinėjau gydančios energijos tekėjimą. Augo pasitikėjimas Lietuvos medikais. Lyg teisingi žmonės ir gydytojai būtų atsidūrę pakelėje.

Transplantacija – gilus fenomenas. Tai, kad medžio skiepas gali prigyti, nereiškia, kad jis būtinai prigis. Mes visi turime padaryti viską iš savo pusės, kad jis galėtų prigyti ir tik tuomet atsipalaiduoti, palikti eigą egzistencijai. Pakeliui link operacijos niekada nesikreipiau į šventuosius, nesimeldžiau, nes šiuo atveju prašyti būtų nehumaniška.

Ligoninėse visko išgirsti. Girdėjau, kad moteris, kuriai reikėjo transplantuoti inkstą, labai prašė brolio, tiesiog priekabiavo, kad šis jai duotų inkstą, kol tas neatsilaikė ir davė. Bet po gana trumpo laiko transplantuotą inkstą kūnas atmetė. Mano pačios įžvalga kuždėjo, kad konkrečioje transplantacijoje kol iš abiejų pusių – donoro ir recipiento nėra panašaus jutimo, kad vienas turi duoti inkstą, o kitas – priimti, tol nereikia transplantuoti, reikia ieškoti kito sprendimo, keistis, transformuotis viduje ir laukti atsako. Transplantacija yra lyg šaknies dygimas link vandens, lyg šakos augimas link saulės. Tai vidaus ir išorės, kūno ir sielos sinchronizmas, vienovė.

Su mama transplantacijos išvakarėse

Su mama jau keletą mėnesių
po transplantacijos džiaugiamės

Abu tėvai visą laiką mane palaikė. Mama dalijasi: „ Aš, sužinojusi apie Ingridos sveikatos problemas, labai nuliūdau ir pradėjau domėtis, o ką reikėtų daryti. Nieko džiuginančio, be sveiko inksto transplantacijos, nesuradau. Tuomet, pasidomėjau, kaip tą galima padaryti, ką aš galiu pasiūlyti.

Literatūroje nurodo, kad pirmiausia turi būti tapačios kraujo grupės ir tik tuomet galima tirtis. O, nelaimei mūsų šeimoje, Ingridos kraujo grupė išskirtinė. Vėlgi, aiškinausi, kaip tai gali būti, o pasirodo, kad mano kraujas turi A ir B antigenų, tėvo – B antigenų, o Ingrida gavo tik A antigenus, tai yra, taip gali būti. Tačiau, nežiūrint į tas žinias, aš visiškai buvau įsitikinusi, kad aš jai duosiu savo inkstą.

 Ir, kai situacija taip susiklostė, kai transplantuotojai nutarė mane su Ingridos tėvu patikrinti ir po tyrimų poliklinikoje, pasakė, kad mano inkstai labiau tinka, aš visiškai nenustebau, nes taip turėjo būti. Aš buvau įsitikinusi, kad viskas bus gerai, tą teigiau ir visiems gydytojams. Taip ir toliau tikiu, kad Ingridos liga yra praeitas etapas ir mes būsim sveikos.“

Inksto transplantacija įvyko. Tokia - pirmą kartą Lietuvoje. Sudėtingame gydymo procese buvo daug Santariškių klinikų gydytojų ir aptarnaujančio personalo pastangų.

Kartais atrodė, kad jau neišlaikysiu. Ir paleisdavau. Viena situacija keitė kitą. Per maždaug penkių savaičių laikotarpį, kurį praleidau ligoninėje, buvo atliktos trys operacijos. Kai neišlaikydavau ir viską paleisdavau, su manimi likdavo meilė ir meditacija. Tiek, kiek užaugau. Norėjosi daugiau. Ir per gydymą augau. Dabar jaučiuosi daug brandesnė. Ir daug sveikesnė. Sveika. Neatsidžiaugiu neskaudančiu ir nuostabiai funkcionuojančiu savo kūnu. Tai didžiausia šventovė. Prie šios šventovės rekonstrukcijos, o tiksliau sveikatinimo labai daug prisidėjo mano mama ir tėtis, gydytojai, draugai ir visiems jiems esu labai dėkinga. Visiems jiems linkiu daug džiaugsmo, laimės ir, be abejo, sveikatos. Visokeriopos gerovės ir meilės.

Meditacijos meistras
Prembuda

 Šiandien džiaugiuosi ir esu labai patenkinta, kad jausdama gilų gydančios energijos tekėjimą tarp manęs ir medikų komandos ir pasitikėdama savo jutimu transplantaciją atlikau Lietuvoje. Jaučiu, kad taip ir reikėjo daryti.

Visos transplantacijos kelionės ir ypač kritiškiausių momentų metu greta manęs buvo meditacijos meistras Prembuda.

Jis dalijasi: „Šiandien žmogui atsiveria naujų galimybių viršūnės. Jų nebuvo praeityje. Tai naujos kūno evoliucijos ir prabudusios sąmonės viršūnės. Vieni jomis pasinaudoja, kiti savo nemokšiškumu ar ego, jų nemato ar net atstumia. Nepasinaudoti iš prietarų, dogmų ir tikėjimų išlaisvinta medicina ir meditacija, būtų neleistina ir net skaudinanti klaida. Tai būtų bereikalinga kančia, o gal net ir per ankstyva mirtis.

Šiuo atveju svarbiausia buvo pažangi šiuolaikinė medicina ir meditacija bei geba pasinaudoti jų vaisiais, geba teisingai sujungti vidų su išore, kūną su siela, žinojimą su gyvenimu. Tu išmokai justi gydančių energijų ir meilės upę ir sugebėjai ja plaukti. O dabar džiaugiesi jų vaisiais. Dabar tu gali pasukti atgal, klaidžioti šalikelėse ir liūnuose, kaip tai daro daug žmonių, ar medituoti ir toliau jautriai eiti į naujas bevardes laimės, laisvės ir meilės viršūnes.“

Dabar jaučiuosi sveika, per ligą paaugusi, pasąmoningėjusi ir suprantu, kad egzistencijos negali paaiškinti protu, mintimis. Gyvybės paslaptis paprasta – besąlygiška meilė. Kiekvienam organui, visam kūnui, visai egzistencijai. Tiesą, savo kelią ir žingsnius egzistencijoje mes galime nujausti širdimi ir numatyti meditacijoje, o po to ir - atsipalaiduoti, išsiskleisti toje tiesoje.


2011-02-18, Ojas 

Foto šaltiniai:
* http://www.synergyproduction.com/pages/sprout-powders.html
Kitos foto – iš asmeninio ir meditacijos centro Ojas archyvo

 

 






Meditacijos centras OJAS
Resortas: Miškinių km. 8, Nemenčinės sen., Vilniaus r.   |     mob. (8-685) 11533 (pagrindinis)  
Buveinė: Pavasario g. 21d   |   LT-10309 Vilnius   |  mob. (8-685) 11533 (pagrindinis)   |   mob. (8-619) 11551      

Telefonais atsakome I-V 9-12 val., VI 14-17 val., išskyrus per meditacinius kursus

el. p.:   |   svetainė: https://www.ojasmc.eu

© Meditacijos centras "Ojas" 2024. All rights reserved. Copyright information



Naujienos