Žmo­gus klau­sia: "Kas yra tas, ku­ris gal­vo­ja po to, kai ta­po liu­dy­to­ju?" (II dalis)*

Logika ugdoma tiktai tuomet, kai yra mintys. Minčių ryšiai, santykiai rutuliojasi per logiką. O daršano, regėjimo ryšiai ir santykiai rutuliojasi per jogą.

Ry­tuo­se ne­bu­vo iš­ug­dy­ta jo­kia lo­gi­ka. Mes iš vi­so ne­mė­go­me lo­gi­kos. Mes lai­kė­me ją žai­di­mu, vai­kiš­ku žai­di­mu. Ieš­ko­jo­me kaž­ko ki­to – ieš­ko­jo­me dar­ša­no, re­gė­ji­mo, o kad tai pa­siek­tu­me, mes nau­do­jo­mės jo­ga. Jo­ga yra pro­ce­sas, ku­ris pa­de­da jums at­ver­ti akis ir ma­ty­ti. Be to, ma­ty­ti, eks­pe­ri­men­tuo­ti iš­lie­kant liu­dy­to­ju. Min­tys vis sil­pnės, kol pa­ga­liau at­eis bū­se­nos be min­ties mo­men­tas. Aš kal­bu ne apie min­čių trū­ku­mą, o apie bū­se­ną be min­ties.

Tarp min­čių trū­ku­mo ir bū­se­nos be min­čių yra di­de­lis skir­tu­mas. Tas, ku­rio bū­se­na yra to­kia, ku­rio­je trūks­ta min­čių, yra že­miau mąs­ty­to­jo, o tas, ku­ris yra bū­se­no­je be min­čių, yra daug aukš­čiau mąs­ty­to­jo. Bū­se­na, ka­da pro­te nė­ra min­čių sro­vių, yra bū­se­na be min­čių: pro­tas yra ty­lus, o iš tos ty­los gims­ta liu­di­ji­mo ge­ba. Bū­se­na, ku­rio­je min­čių trūks­ta, yra to­kia, ku­rio­je tū­las ne­ži­no, ką da­ry­ti.

To­dėl aš sa­kau jums pa­siek­ti ne bū­se­ną, kai trūks­ta min­čių, o bū­se­ną be min­čių. As­muo, ku­riam trūks­ta min­čių, yra tas, ku­ris ne­su­pran­ta. As­muo, ku­ris yra be­min­tė­je bū­se­no­je, yra ne tik tas, ku­ris su­pran­ta, bet tas, ku­ris ga­li ir liu­dy­ti. O liu­di­ji­mas nu­neš jus link pa­ži­ni­mo, link vi­di­nės jū­sų sie­los.

Eks­pe­ri­men­tai, ku­riuos da­rė­me tam, kad pa­ža­din­tu­me kvė­pa­vi­mo liu­di­ji­mą ar me­di­ta­ci­ją, pa­pras­čiau­siai leis jums pa­tir­ti mo­men­tą, kai jūs esa­te, o min­čių nė­ra. Jei ga­li­te pa­tir­ti to­kį ty­rą mo­men­tą, kai jūs esa­te, o nors vie­ną aki­mir­ką nė­ra min­čių, jūs su­ra­do­te ne­įkai­no­ja­mą sa­vo gy­ve­ni­mo tur­tą.

Ju­dė­ki­te ta kryp­ti­mi ir sten­ki­tės tai pa­siek­ti. Te­gul tas mo­men­tas, kai ju­my­se yra są­mo­nė, bet nė­ra min­čių, bū­na di­džiau­sias jū­sų troš­ki­mas.

Kai są­mo­nė yra be min­čių, jūs pa­ti­ria­te tie­są. O kai są­mo­nė yra už­pil­dy­ta min­ti­mis, kai ji yra rep­re­suo­ta, tuo­met jūs tie­sos ne­pa­ti­ria­te. Kai dan­gus yra ap­deng­tas de­be­sų, sau­lė yra ne­ma­to­ma, taip pat ir tuo­met, kai pro­tas yra ap­deng­tas min­čių, jū­sų vi­di­nė ka­ra­lys­tė ne­ma­to­ma. Jei­gu no­ri­te ma­ty­ti sau­lę, tu­rė­si­te išsklai­dy­ti de­be­sis ir jais at­si­kra­ty­ti taip, kad iš už jų ga­lė­tų švies­ti sau­lė. Ly­giai taip pat jums rei­kės iš­trūk­ti nuo min­čių tam, kad ga­lė­tu­mė­te jaus­ti ir pa­tir­ti vi­di­nę ka­ra­lys­tę.

Šį ry­tą, kai ėjau iš na­mo, vie­nas žmo­gus ma­nęs pa­klau­sė: „Ar šia­me am­žiu­je įma­no­mas pra­švi­ti­mas?“

Aš jam at­sa­kiau: „Taip, tai įma­no­ma.“

Po to jis ma­nęs dar pa­klau­sė: „Jei šia­me am­žiu­je įma­no­mas pra­švi­ti­mas, tuo­met ar ga­li­te man pa­sa­ky­ti, ko aš no­riu jū­sų pa­klaus­ti?“

Jei ma­no­te, kad pra­švi­ti­mo pras­mė yra tik su­ge­bė­ji­mas pa­sa­ky­ti, koks bus ki­tas jū­sų klau­si­mas, tuo­met da­ro­te la­bai di­de­lę klai­dą. Tuo­met už ke­lis pai­sus (pai­sa), jus ap­kvai­lins gy­va­čių ke­rė­to­jas, jus ap­kvai­lins gat­vių fo­ku­si­nin­kas. Šis fo­ku­si­nin­kas už ke­lis pai­sus ga­li pa­sa­ky­ti, ką jūs gal­vo­ja­te. Jei koks nors pra­švi­tęs as­muo su­tik­tų tai pa­da­ry­ti, tuo­met jis ne­bū­tų pra­švi­tęs as­muo.

Pra­švi­ti­mo pras­mė nė­ra su­ge­bė­ji­mas pa­sa­ky­ti, kas de­da­si jū­sų pro­te. Jūs dar ne­su­pra­to­te pra­švi­ti­mo es­mės. Pra­švi­ti­mas reiš­kia to­kią są­mo­nės bū­se­ną, ku­rio­je nė­ra ko pa­žin­ti, ku­rio­je nė­ra to, ku­ris pa­žin­tų, lie­ka tik gry­nas ži­no­ji­mas. Pra­švi­ti­mo pras­mė yra ta, kad lie­ka tik gry­nas ži­no­ji­mas.

Da­bar, kai jūs šį tą su­pra­to­te, pa­ste­bė­si­te tris da­ly­kus: pir­ma yra ži­no­vas – tas, ku­ris pa­ži­no; an­tra yra tai, ką jis pa­ži­no – ob­jek­tas; tre­čia yra ry­šys tarp šių abie­jų – tai yra ži­no­ji­mas. Gry­no ži­no­ji­mo, pra­švi­ti­mo bū­se­na lie­ka pa­žįs­tan­čio­jo ir ob­jek­to nu­slo­pin­ta. Pra­švi­ti­mas reiš­kia, kad ob­jek­tas din­go. O kai ob­jek­tas din­go, kaip ga­li bū­ti pa­žįs­tan­ty­sis? Kai ob­jek­tas dings­ta, dings­ta ir pa­žįs­tan­ty­sis. Tai kas už to lie­ka? Už to lie­ka tik gry­nas ži­no­ji­mas. Šio ži­no­ji­mo mo­men­tu jūs pa­sie­kia­te aukš­čiau­sią iš­si­lais­vi­ni­mą. Tai­gi pra­švi­ti­mas reiš­kia gry­no ži­no­ji­mo pa­ty­ri­mą. Tai, ką aš pa­va­di­nau pra­švi­ti­mu, yra gry­no ži­no­ji­mo pa­ty­ri­mas. Tai yra tie­sa, apie ku­rią kal­ba įvai­rios re­li­gi­jos. Tik skir­tin­gos re­li­gi­jos tu­ri skir­tin­gus žo­džius tie­sai api­brėž­ti. Tai, ką Pa­tan­dža­li va­di­no sa­mad­hi, džai­nai va­di­na ke­val gy­an, aukš­čiau­siu pa­ži­ni­mu, o Bu­da tai va­di­no pra­gya.

Pra­švi­ti­mas ne­reiš­kia, kad jūs ga­lė­si­te pa­sa­ky­ti, kas at­ei­na kam nors į gal­vą. Tai la­bai leng­vas da­ly­kas. Tai tik įpras­ti­nė te­le­pa­ti­ja, min­čių skai­ty­mas; tai ne­tu­ri nie­ko ben­dro su pra­švi­ti­mu. Jei jūs iš tik­rų­jų smal­sau­ja­te, kas vyks­ta kie­no nors ki­to gal­vo­je, aš jums ga­liu pa­pa­sa­ko­ti, kaip su­ži­no­ti tai, kas vyks­ta ša­lia sė­din­čio as­mens gal­vo­je. Aš ne­pa­sa­ko­siu jums, kas vyks­ta jū­sų pro­te, bet aš ga­liu pa­pa­sa­ko­ti, kaip su­ži­no­ti tai, kas vyks­ta ki­tų žmo­nių pro­tuo­se – tai bus leng­viau.

Me­di­ta­ci­jos eks­pe­ri­men­te jūs da­rė­te sa­viį­tai­gą, apie ku­rią aš kal­bė­jau, ku­rio­je jūs iš­kve­pia­te vi­są orą ir ne­įkvėp­da­mi ku­rį lai­ką lau­kia­te – kai jūs parei­si­te na­mo, tuo pa­čiu bū­du pa­ban­dy­ki­te šį eks­pe­ri­men­tą tris ke­tu­rias die­nas su ma­žu vai­ku ir su­pra­si­te, ką aš tu­riu ome­ny­je: pa­si­so­din­ki­te prieš sa­ve vai­ką, vi­siš­kai iš­kvėp­ki­te ir kai vi­siš­kai vi­du­je ne­lie­ka oro, su ab­so­liu­čiu pa­si­ry­ži­mu ir už­merk­to­mis aki­mis pa­ban­dy­ki­te pa­ma­ty­ti, kas vyks­ta vai­ko pro­te. Pa­pra­šy­ki­te vai­ko gal­vo­ti apie kaž­ką vi­siš­kai smul­kaus… apie gė­lės pa­va­di­ni­mą. Ne­sa­ky­ki­te vai­kui, apie ko­kią gė­lę, bet pa­pra­šy­ki­te jo gal­vo­ti apie pa­ties pa­si­rink­tos gė­lės pa­va­di­ni­mą. Po to už­si­mer­ki­te ir iš­kvė­pę vi­są orą, su­stip­rin­ki­te pa­si­ry­ži­mą ma­ty­ti, kas vyks­ta jo pro­te.

Per dvi ar tris die­nas jūs ga­lė­si­te tai ma­ty­ti. Tai, kad jūs ga­li­te ma­ty­ti tik vie­ną žo­dį, ne­lie­čia rei­ka­lo es­mės, nes vė­liau ga­lė­si­te ma­ty­ti ir sa­ki­nius. Tai il­gas pro­ce­sas.

Bet ne­gal­vo­ki­te, kad taip jūs pa­sie­kia­te aukš­čiau­sią ži­no­ji­mą! Tai ne­tu­ri nie­ko ben­dro su aukš­čiau­siu pa­ži­ni­mu. Kai jūs ga­li­te skai­ty­ti, kas vyks­ta ki­to žmo­gaus pro­te, tai tė­ra tik ži­nios apie pro­tą. Tam ne­rei­kia bū­ti re­li­gin­gam, ne­rei­kia bū­ti šven­tam.

Šia te­ma Va­ka­ruo­se yra at­lik­ta daug dar­bų. Ži­no­ma daug psi­chi­kos drau­gi­jų, ku­rios dir­ba su te­le­pa­ti­ja, min­čių skai­ty­mu ir jie yra su­kū­rę vi­są moks­li­nę sis­te­mą. Po šimt­me­čio ar net­gi pu­sės šimt­me­čio kiek­vie­nas gy­dy­to­jas ga­lės tuo nau­do­tis, tuo ga­lės nau­do­tis kiek­vie­nas mo­ky­to­jas. Kiek­vie­nas krau­tu­vi­nin­kas nau­do­sis tuo, kad su­ži­no­tų klien­tų po­rei­kius ir vi­sa tai bus pa­nau­do­ja­ma žmo­nėms eks­plo­a­tuo­ti. Tai ne­tu­ri nie­ko ben­dra su aukš­čiau­siu pa­ži­ni­mu, tai pa­pras­čiau­sia tech­ni­ka. Bet ši tech­ni­ka dar nė­ra dau­gu­mai žmo­nių pa­žįs­ta­ma ir dėl to jūs gal­vo­ja­te, kad tai kaž­kas ne­pa­pras­to. Jei­gu jūs tru­pu­tį pa­eks­pe­ri­men­tuo­si­te, nu­steb­si­te ir, ga­li­mas da­ly­kas, net ga­lė­si­te kai ką su­pras­ti. Bet tai ne pra­švi­ti­mas. Prašvi­ti­mas yra vi­siškai ki­tas da­ly­kas.

Pra­švi­ti­mas reiš­kia gry­no pa­ži­ni­mo aukš­čiau­sios bū­se­nos pa­ty­ri­mą. To­je bū­se­no­je jūs pa­ti­ria­te ne­mir­tin­gu­mą ir tai, ką va­di­na sat­či­ta­nand (sat­chi­ta­nand), tie­są-są­mo­nin­gu­mą-pa­lai­mą.

* - Meditacijos centro Ojas išverstą ir išleistą Ošo knygą "Meditacijos kelias" galima rasti.  

Atnaujinta 2019-08-26