LietuviškaiLT   EnglishEN  

Meditacijos centras Ojas
 





Tiesa apie eutanazaiją

      Individai ir visuomenės nuolat ieško oraus gyvenimo. Kai žmonės subręsta, siekia ir orios mirties, oraus gimimo, oraus apvaisinimo, laidojimo (kremavimo). Apie tai Prembuda yra kalbėjęs jau prieš keliolika metų ir rašęs savo išleistoje 2006 m. knygoje "Meditacija – sielos dalijimasis". Apie tai plačiai ir oriausiai yra kalbėjęs Ošo jau prieš keliasdešimt metų. Šiandien ir Lietuva kelia orios mirties klausimus ir siūlo atsakymus - eutanazijos įstatymo projektą ir jį lydinčius dokumentus Seime įregistravo seimūnas Andrius Burba.

Ojas, 2012-03-04

* Kaip žiūrite į eutanaziją? Ar siela turi teisę pasirinkti išėjimo iš kūno momentą?

http://en.wikipedia.org/wiki/Shepherd
Kaimenėje piemuo, mėsininkas lemia
avies mirties laiką ir būdą.

O kas jums parenka atėjimo ir išėjimo iš svečių laiką? Paprastai atėjimo ir išėjimo laiką parenka kiti, jei einate į kalėjimą. Kodėl esmingiausius jūsų gyvenimo momentus turėtų parinkti kiti? Ar jūs parinkote kito žmogaus sielos įėjimo į kūną ir gimimo momentą? Jūs žiūrite į žmogų kaip piemuo į avį. Piemuo nusprendžia, kada sukergti avis ir kada jas apkirpti ar paskersti. Jūsų klausimo nuostata yra ne humaniško, sąmoningo žmogaus, o skerdiko, diktatoriaus nuostata. Jeigu kas ir gali spręsti, kada žmogui gimti ir kada mirti, tai tik jis ir egzistencija, visuma. Jis ir jo kūnas atėjo iš visumos, į juos ir sugrįžta.

Meditatoriai, budos žino, kad yra kiti gyvenimai, ir žiūri į mirtį ir eutanaziją iš gilesnės ir platesnės perspektyvos nei ateistai, krikščionys, musulmonai ar judėjai. Meditatorių poelgiai mirus kūnui paremti ne tikėjimu, o tyrimu, patyrimu, higiena ir ekologija.

Labai gerai mirtį ir perėjimą per mirtį – bardo yra ištyrę tibetiečiai. Dėl didelio aukščio, labai kieto grunto, medienos trūkumo ir mirusio kūno bevertiškumo tibetiečiai jį tiesiog atiduoda grifams ar kitiems paukščiams. Tai skolos gamtai grąžinimas. Žmogaus kūnas nelabai skiriasi nuo kitų, ypač nuo aukštesniųjų gyvūnų. Nebent žmogaus kūno kompiuteris, biokompiuteris – smegenys yra geresnės. Labiausiai nuo gyvūnų jis skiriasi ne fiziniu kūnu ir jo programiniu pamatu – genomu, o astraliniu, mentaliniu kūnu ir siela.

Parapijoje žmogus neturi teisės
mirti savo natūraliu laiku.

Tikinčiųjų visuomenėje seimas, šeima, mesijai
lemia aparatūros prijungimo ir atjungimo
laiką nuo žmogaus kūno.

Meditatoriai į kūno mirtį žiūri kaip į sąmoningo gyvenimo užbaigimo galimybę. Kuo sąmoningesnis žmogus mirs, tuo tinkamiau, vertingiau pragyventas gyvenimas, tuo didesnė padėka visai egzistencijai. Jei žmogaus kūnas išseko ir miršta nepalaikomas dirbtinės įrangos – vadinasi, kūnui laikas mirti. Žmogus pats turi teisę nustatyti, kiek naudotis dirbtine įranga. Niekas neturi egzistencinės teisės prijungti žmogaus prie dirbtinės įrangos ir kankinti. Panašiai amoralu yra dirbtinai ir smurtiškai pradėti gyvybę prijungus prie dirbtinės gyvybės kūrimo įrangos. O jeigu žmogus, matydamas, kad kūnas natūraliai miršta, sutinka su egzistencija ir iškeliauja, yra normalu jo kelionę palengvinti. Taip visuomet elgiamės gimstant, gyvendami, taip normalu elgtis ir kūnui mirštant. Jeigu vaistai yra naudojami lengvesniam gimimui, neskausmingam sielos susitikimui ir susiderinimui su kūnu ir aplinka, tai natūralu ir logiška, jog panašios priemonės bus naudojamos ir sielai atsiskirti nuo kūno ir šio pasaulio.

Reikia leisti žmogui, kai jis nori ir prašo, atsiskirti nuo dirbtinės įrangos, nevartoti vaistų ir keliauti anapus. Jei mes per prievartą laikome jį šiame krante prijungę prie dirbtinės aparatūros, tai atsakomybė už žmogaus laikymą sename, skaudančiame kūne, jo kankinimą tenka mums. Bendru atveju tai tyrinėtinas dalykas, bet jame individui turi būti duota daugiausia laisvės ir atsakomybės. Tik taip jis ras tinkamą poelgį kūne ir sujungdamas išorę su vidumi persineš jį į vidų, o per vidų – ir į kitą gyvenimą.

Tik tie gali spręsti apie gyvybės pradžią ir mirtį, kurie ją prisimena ar bent jau nuoširdžiai tyrinėja ir yra tos srities specialistai, profesionalai. Šiuo metu, deja, Lietuvoje ir Vakaruose tie žmonės, kurie visai nėra susipažinę su seksu ir seksualinės energijos transformacija, yra dvasiniai mankurtai ir visiškai nežino nei kaip prasideda kūnas, nei kaip jis užsibaigia, rėkia labiausiai, apgaudinėja mažai išprususią visuomenės dalį, nekuria ir ne tik gviešiasi pinigus jau per Konstituciją tradicinėms, seniai atgyvenusioms doktrinoms palaikyti, bet ir jas kiša vos gimusiems kūdikiams. Dėl to jie patys labiausiai ir kenčia. Gerai, kad tai net įskiepijus į kūną ir psichiką nepereina per mirtį ir atkrinta kaip susirgę medžio lapai.

© Ošo meditacijos centras Ojas
Rudenį lapai nepririšinėjami, o laisvai grįžta į žemę.

Atsiskyrimo nuo mirštančio kūno momentas yra individo gyvenimo viršūnė ir jis turi priklausyti žmogui, jo sąmoningai vizijai. Nuo to labiausiai priklauso jo pomirtinė kelionė, kitas gyvenimas, jo santykis su visuomene ir egzistencija. Esmingiausiu požiūriu tai ne visuomenės, o individo reikalas, nes individas keliauja per egzistenciją milijonus ar milijardus gyvenimų ir metų. Visuomenės, kurias sudaro individai, tėra trumpalaikiai dariniai. Pagaliau visuomenė bjauriai elgdamasi su individais sulaukia jų reakcijos – žudynių, savižudybių, vandalizmo, alkoholizmo, narkomanijos, korupcijos, bėgimo iš šalies. Katalikiška Lietuva šiose srityse beveik visur pirmauja ar yra priekinėse pozicijose Europoje ar pasaulyje.

Su kūno mirtimi niekas nesibaigia, o individas tik pereina į kitą formą, kitą vietą ir kitą būseną. Tai reikia tyrinėti ir iš to mokytis. Čia labai reikalingas Rytų ir Vakarų susitikimas, Vakarų mokslo ir Rytų ezoterikos susitikimas. Atsiminkime, jog anapusinė kelionė yra tolimesnė nei iki Mėnulio ir jai tirti reikia daug fizinių, psichinių ir dvasinių pastangų, resursų, laiko. Ne puošeiviški retrogradiniai lozungai, o tokie tyrimai ir būtų tikras rūpinimasis žmonėmis, jų gyvybės pradžia ir pabaiga, dirbtiniu apvaisinimu, klonavimu ir eutanazija.

Kita vertus, ir eutanaziją turėtų tyrinėti ir galbūt daryti tik tie žmonės, kurie jaučia tam polinkį ir turi pakankamą išmintį, išsilavinimą ir patyrimą. Pagaliau ir pasirinkimas, kas turėtų daryti eutanaziją, bei atsisakymo daryti eutanaziją galimybė turėtų visuomet likti. Ošo rekomenduoja, jog beviltiškiems, kenčiantiems žmonėms paskutiniais mėnesiais turėtų būtų prieinama meditacija, nes ji padeda teisingai atsitapatinti nuo kūno ir proto, sumažinti kančias ir pamatyti, kada kančia tampa kankinimu ir laikas išvykti. Mirus kūnui higieniškiausia jį sudeginti. Tuomet ir siela mato kūno grįžimą į gamtą ir jai lengviau toliau eiti savo keliu.

© Ošo meditacijos centras Ojas
© Ošo meditacijos centras Ojas
Rudenį džiaukimės išvykimu, atsisveikinimu,
pavasarį - gyvybės grįžimu, pražydėjimu.

Dar šiek tiek apie Lietuvoje ir Vakaruose propaguojamą krikščionišką logiką. Krikščionys visiškai nenori naudoti bent minimaliai naujausių medicinos technologijų pradedant kūną ar apsisaugant nuo pradėjimo. Kita vertus, baisiausiai kabinasi į techniką, technologijas ir vaistus kūnui mirštant. Tai visiško nemokšiškumo, nežinojimo, kas vyksta kūnui prasidedant bei mirštant, ir nelogiškumo pasekmė.

Nepaisant to, kad kūnas yra labai didelė vertybė, jį reikia saugoti, mylėti ir juo rūpintis, bet mirštant natūralu būtų atsisveikinti su juo pagarbiai, su dėkingumu ir leisti jam suirti į tas dalis, kuriomis jis ir buvo. Jei kabinsimės į kūną, naudosime tam dvasinę energiją, prarasime balansą, darną, nenatūraliai iškreipsime astralinį bei mentalinį kūnus ir kitame gyvenime gimsime iškrypę, susiluošinę ir išsekę dvasia. Kabinimasis į fizinį kūną – tas pats, kas suaugusiojo kabinimasis į žaislus, sportą ar rudenį. Ruduo – labai gražus metas. Bet jei verksime krintančių lapų ir juos pririšinėsime atgal prie medžių ar dažysime žolę, ne tik fiziškai, bet ir psichiškai išseksime, susirgsime. Vitalinė energija neteka pagal mūsų prisirišimus. Prisirišimas prie kūno ir iš jo gimstantis besaikis žmogaus kūno prijunginėjimas prie dirbtinių gyvybės palaikymo mechanizmų bei kankinimas rodo, jog netinkamai gyventa, o iš jo ateina ir netinkamas atsisveikinimas. Per vėlu rudenį džiaugtis lapais, o mirštant – kūnu. Tam yra pavasaris, vasara, jaunystė.

* - Citata iš Prembudos knygos "Meditacija – sielos dalijimasis", kurią galima rasti.  

 

Prembuda apie eutanaziją, papildomą apvaisinimą, klonavimą, mokslo ir dvasingumo suderinimą 2003-10-20 LTV laidoje "Visuomenės interesas":






Meditacijos centras OJAS

Buveinė: Pavasario g. 21d   |   LT-10309 Vilnius   |   tel. (8-5) 2153398   |   faks. (8-5) 2153507    
Resortas: Miškinių km. 8, Nemenčinės sen., Vilniaus r.   |     mob.tel. 8 685 11533  
el. p.:   |   svetainė: http://www.ojasmc.eu

© Meditacijos centras "Ojas". All rights reserved. Copyright information



Naujienos