LietuviškaiLT   EnglishEN  

Meditacijos centras Ojas
 





Saulėgrįža ir sielogrįža – materijos ir dvasios šokis

Kalėdos. Nauji metai. Nuostabus metų ir viduržiemio laikas. Metas susicentravimui, įžvalgai.

Laikas. O kas yra laikas? Tai vienas iš vaikų dažniausiai užduodamų tėvams klausimų, į kuriuos šie nežino atsakymo. Laikas yra tai, kas žmogų, materiją, mintis sulaiko, surakina, suriša. Laikas yra tik prote, tik tuomet, kai žmogus iš vidaus įkrenta į protą. Nėra nei virš jo, nei nukrenta žemiau jo. Gyvūnai nežino, vaikai nežino, kas yra laikas. Jie nesupranta kas yra vakar, kas yra rytoj. Gyvūnai yra žemiau proto, vaikai – ne prote. Galima tai patikrinti, jų paklausti. Vaikai ir, pavyzdžiui, šuo labai nuoširdžiai žiūri, bet nesupranta, apie ką klausiame. Nuo ketverių, penkerių metų vaikai jau pradeda suprasti, kaip pasižiūrėti į praeitį ir numatyti ateitį. Suaugusiam žmogui yra visai lengva prisiminti, keliauti prote į praeitį ir ateitį. Jam tampa sudėtinga, beveik visai neįmanoma būti ne prote, ne laike.

Medžiai žiemą atsitraukia vidun

Laikas atsiranda, kai po daugelio gyvenimų evoliucijos, individas susikuria individualų astralinį kūną. Tai lyg vidinė atmintis ir kompiuteris. Ne visiems tai akivaizdu, nes čia reikalinga tam tikras inteligentiškumas. Bet pabandykime suprasti. Pirmykščiai ir dabartinių primityvių genčių žmonės individualaus astralinio kūno beveik neturi ir todėl laiko beveik nesuvokia. Gyvūnai irgi neturi individualaus astralinio kūno. Bandos žmonės taip pat beveik neturi individualaus astralinio kūno. Individualų astralinį kūną turi tie, kurie pradeda galvoti savarankiškai, kuriems jau yra svarbu pažinimas, tiesa, o ne bendruomenės ar valdžios nuomonė apie juos. Individas, turintis asmeninį astralinį kūną, turi savo šaknis ir savo šakas. Jos jį maitina. Ar svarbu medžiui, ar yra šalia miškas? Medis yra individas, nes turi tiek savo šaknis, tiek šakas. Individas nesimeldžia ir nekovoja. Individas nieko nedaro dėl medalių, ordinų, garbės, valdžios. Jis tiesiog nesistumdydamas gyvena džiugų ir laimingą savo gyvenimą.

Net jei astralinis kūnas yra susiformavęs praėjusiuose gyvenimuose, naujame gimime iki trejų metų jis nesusiformuoja ir gana patikimai auga iki 21 metų. Kaip ir fizinis kūnas. Dėl to, kad nėra prote, vaikai ir gyvūnai gyvena rojuje. Tai turi ir pliusų, ir minusų.

Laikas yra pragaras. Su laiku, su įkritimu į mintis, protą, norus, prisirišimus prasidėjo žmogaus kančios. Apie tai rašoma Biblijoje. Kaip įkrentama ir iškylama iš pragaro pamatoma ir patiriama meditacijoje. Laike ir pragare yra tik tie, kurie nežino meditacijos. Žmogui įžengus į meditaciją, laikas dingsta. Dingsta ir pragaras. Pragaras dingsta, kaip šaltis. Jis lieka, bet išorėje. Lieka tiems, kurie nėra meditacijoje. Šaltis irgi lieka tiems, kurie lieka išorėje, lauke. Tiems, kurie yra savo namo viduje, – šilta. Tiems, kurie yra savo būties viduje, taip pat šilta. Dvasioje. Per juos teka meilė, ramybė, tyla. Meditacijoje laiką ir pragarą pakeičia egzistencijos tekėjimas, rojus, laisvė. Laisvi yra tik atsakingi žmonės. Tikintieji nebūna nei atsakingi, nei laisvi.

Kylanti energija kelia ūpą ir rankas

Žmogus yra laisvas būti išorėje ar viduje, būti pragare ar rojuje. Tiems, kurie yra prote, viduržiemis yra šokas; tiems kurie yra meditacijoje, viduržiemis, saulėgrįža yra ir sielogrįža, šokis. Materijos ir dvasios šokis, virsmas, banga. Meilės ir laisvės banga.

Su saulėgrįža ir sielogrįža. Kalėdų – Naujų metų laikotarpyje – trumpiausia diena ir ilgiausia naktis. Dienos ilgumas Lietuvoje 7 val. 14 min. yra nuo gruodžio 20 iki 26 dienos. Tai ir saulėgrįžos metas, po kurio pradeda busti gamta. Maždaug savaitė iki Kalėdų Saulė nusileidžia anksčiausiai, Lietuvoje – 15 val. 52 min., užleisdama Žemę, gamtą nakčiai, išorinei tamsai, bet vidinei šviesai. Šviesu, gera tik tiems, kurie rado vidinę šilumą, šviesą, dvasią. Po to Saulė vakare pradeda leistis vis vėliau ir vėliau, vėlei ilgindama dieną, budindama gamtą ir žmogų, traukdama ir jį pasisukti išorėn, į išorinę šviesą, į dieną, pasaulį, gamtą. Tačiau jos tekėjimas vis dar vėlinasi iki Naujųjų metų. Vėliausiai Saulė teka ties Naujaisiais metais – 8 val. 42 min. Po Naujųjų metų diena pradeda ilgėti ir iš ryto pusės - Saulė pradeda tekėti vis anksčiau. Saulėgrįža paskatina ir sielogrįžą. Apsigręžusi išorėn gamta, trukteli išorėn ir žmones, jų sielas. Trukteli link kūno, materijos, vasaros, žiedų. Trukteli dvasią, individualią sielą vėl įsikūnyti, išeiti į paviršių, judėti, dalintis. Labai svarbu pajudėti tinkama kryptimi, kad visi metai būtų geresni, gražesni, turtingesni, pažangesni kūne, prote ir dvasioje. Lyg raketai, skrendant į tolimą planetą, nes skrydis tęsis visus metus.

Kali

Su diana ir diena. Lietuvių kalboje apie 70 procentų žodžių turi labai senos, bet humaniškos, pažangios, sanskrito kalbos šaknų. Žodis Kalėdos, matyt, kilo nuo sanskrito žodžio Kali – bauginančios indų dievybės, turinčios kuriamąją ir griaunamąją galią – Šyvos žmonos vardo. Ir vokiškai, ir angliškai, ir rusiškai, ir kitose kalbose garsu kal, kol, chol – prasideda žodis šaltis. Viduržiemy aplink šalta, šaltis. Kali yra ir tamsos motina. Lietuvių kalboje raidė k, matyt, tiesiog virto garsu š. Tai įprasta. Viduržiemis - Kali metas, jos puotos metas. Todėl žodį Kalėdos įžvelgiant jo garso skambesį, kaip mantros garsą, jo poveikį, galime laikyti susijusiu su šalčiu, tamsa, materijos sąstingiu.

Kalėdų šviesioji pusė yra galima vidinė šiluma, šviesa, dvasios šviesa, kuri yra lengviausiai pasiekiama Kalėdų laikotarpiu. Viduržiemį nuostabu būti su diana (sanskrite – dhyana) – meditacija, vidine šviesa, vidurvasarį – su diena, išorine šviesa. Sudie – būk su šviesa, pažanga, evoliucija. Lengviausia kūną sujungti su dvasia, kai gamta, jos energija yra viduje. Arčiausiai dvasios. Tuomet ir žmogus yra labiausiai viduje, arčiausiai dvasios. Tuomet lengviausia ir juos suderinti, medituoti. Tas sujungimas, darna, meditacija yra patiriami ir patikrinami. Nors ir nelengvai. Nustatyti, ar žmogaus siela yra kūne, ar jis miręs, nėra lengva. Kartais suklystama. Dar sunkiau nustatyti, ar jis yra meditacijoje, harmonijoje. Bet tai įmanoma. Meditacija atitinka mūsų prigimtį ir todėl yra ekstaziška.

Diana – žiemą, diena – vasarą. Tie, kurie žiemą judėjo vidun iki dvasios, meditavo ir rado savo šaltinį ar bent jo atspindžius, džiaugiasi žiema, viduržiemiu, vidine šiluma, šviesa, vidaus, dvasios beribiškumu. Jie – šokyje. Saulėgrįžos metu meditacijoje, dianoje pasisėmę dvasios jie yra pasiruošę apsigręžti ir grįžti į materiją, į kūną. Judėti link vasaros, dienos. Lyg žmogus, pasisėmęs šulinyje vandens. Žinia, kelias iki šaltinio išlieka; juo visuomet galima eiti, pasinaudoti. Tiesiog žiema yra palankesnis metas judėti vidun, vasara – išorėn, nes taip juda gamtos energija. Tai stebėti ir liudyti lengva Lietuvoje, nes čia žiemą naktis yra daug ilgesnė nei diena. Indijoje to nelabai pastebėsi, nes metų tėkmėje dienos ir nakties trukmė keičiasi daug mažiau. Vidinį vyksmą, vidines energijas liudyti yra sunkiau. Ypač Lietuvoje, nes čia žmones nuo vaikystės, mokyklos varo į parapijas, dvasią, kaip anksčiau į kolchozus, daiktinę laimę. Stebina Lietuvos prisirišimas prie aklumo. Dėl to daug Lietuvos žmonių – šoke. Kas medituoja – šokyje, kas nemedituoja – šoke.

Po meditacijos šokiu švelniai grįžtama į kūną

Ateitis su vitališkumo transformacija. Nacionalistai, krikdemai ir socdemai šiuo metu plėšosi dėl daugelio dalykų. Tarp jų dėl europinigų ir dėl išorinės negyvos vitalinės energijos – monopolinės elektros energijos naudos. Taip išvarydami į užsienius, savižudybes ir kančias jaunus ir pagyvenusius Lietuvos žmones. Vargu, ar yra nors vienas nacionalistas, krikdemas, socdemas, kunigas ar seimūnas, kuris žino, kaip negyvą vitalinę energiją paversti gyva, džiaugsmu, meile. Prieš dvidešimt metų jie irgi to nežinojo. Prisimenu, Vilniaus universitete jie tik trukdė tyrinėti matymą, regėjimą ir juo dalintis. Patys negali, o tiems, kurie gali, trukdo. Kaip nepriklausomybės pradžioje, taip ir dabar. Bet Lietuvoje gali būti geriau. Kai kiekvienas taps individu – atsakingu ir laisvu. Nuostabi ateitis laukia Lietuvos ir pasaulio, kai jie išmoks transformuoti negyvą vitalinę energiją į gyvą, į džiaugsmą, meilę, kūrybiškumą. Metodas – meditacija ir įžvalga.

Mūsų kelias - mūsų rankose. Sielogrįžą, jos apsigręžimą, poveikį lengva patirti, liudyti Ošo dinaminės meditacijos penktoje fazėje. Po meditacijos, šokio fazėje. Tarp meditacijos ir grįžimo fazių visuomet yra momentas, kai apsigręžiama ir pradedama grįžti iš vidaus, dvasios, iš tuštumos, meditacijos atgal į išorę, pasaulį, į kūną. Tai vyksta pasigirdus nuostabiai, labai švelniai ir tyliai šokio muzikai, kuri pakviečia apsigręžti išorėn ir iš vidaus paliesti kūną, pradėti judėti, šokti. Tuomet visai nebūtina palikti dvasią arba ieškoti kokio nors šventojo ar mesijo. Visai nebūtina susitraukti iki kūno ar proto. Visai nereikia tapti sūtrauka. Nereikia tapti tikinčiuoju – kataliku, musulmonu, induistu, budistu. Svarbiau budriai apsigręžti ir nesusitraukus, netapus tikinčiu, laidžiai, takiai iš vidaus paliesti kūną, pradėti šokti, ekstaziškai grįžti į gyvenimą. Jei to nėra, tai arba mus kas nors paklaidino, galbūt per tikėjimą, arba mes to neieškome, tai mūsų netraukia. Svarbu žinoti, kad bet kuriuo atveju galima pakeisti savo kelią, likimą. Tikras kelias tas, kuris mus kelia, įkvepia, budina, džiugina.

Tikinčiųjų ir galvojančiųjų
pusrutuliai dirba atskirai

Nuo krik,-socdemiško pusinio mąstymo į visuminį matymą ir gėrį. Lietuva kol kas nėra individų, kūrėjų, vadinasi, ir gerovės šalis. Čia svarbiau kolektyvas, o ne individas, išorė, o ne vidus. Jei šalyje tarptautinės sutartys yra svarbesnės už vidines, tai šalis yra korumpuota, veidmainiška, oligarchinė. Štai katalikai elektrikai aiškina, kad meditacijos centro Ojas nariai turi už elektrą mokėti trečdaliu daugiau, nes krikdemai-socdemai pasirašė su Vatikanu tokią tarptautinę Lietuvos išnaudojimo ir diskriminacijos sutartį. Iškilus argumentas. Tolygus komunistų logikai. Ir atrodo, kad šią katalikams naudingą sutartį pasirašė Lietuvos komunistas, socdemas numeris vienas – prezidentas, jo ekscelencija Algirdas Mykolas Brazauskas. Katalikiško Lietuvos tūkstantmečio žmogus. Jei pasirašo oponentai, tai atrodo svariau, patikimiau. Argi abejosi, jei net seni priešai pritaria. Pritaria, nes kyšininkaujama, korumpuojama tarpusavyje. Tai jau pradeda suprasti inteligentiškiausi Lietuvos žmonės. Saviems daug daugiau kliūna, kai Lietuva lieka nuošalyje, o perdedama tik iš kairės į dešinę arba atvirkščiai. Draugai socdemai ir krikdemai net galvoja tik vienu pusrutuliu. Taip vieni kitus labai papildo. Bet tai labai didelė bėda Lietuvai. Išmintis, kūryba, gerovė gimsta tik tuomet, kai pradedame naudoti abu smegenų pusrutulius. Tuomet pusinį mąstymą pakeičia visuminis matymas, pusinį savanaudiškumą – visuotinė gerovė.

Išorė niekada nėra ir negali būti vientisa. Vientisas, moralus gali būti tik vidus, tik tai, kas ateina iš vidaus. Moralus gali būti tik tas, kuris elgiasi iš vidaus, nes viduje yra siela, ramybė ir jautrumas. Lietuvai čia reikia mokytis, moralėti.

Vaiko programavimas:
paranormali magija
veikia, jei tikima

Nuo kūdikių dvasinės infekcijos į dvasią. Gera, kad Lietuvoje kol kas pasiekti Saulę ir Dvasią nebūtinas Seimo, Vyriausybės ar šventikų leidimas. Gyvename vis dar ne požemiuose. Kol kas Saulė ir Dvasia visuomet yra su mumis. Tiesiogiai už Saulę ir Dvasią krikdemams ir socdemams dar nemokame. Vyresniąją kartą komunistai ir socdemai, jaunesniąją – krikdemai ir katalikai įpratino būti neatsakingais, bedvasiais. Tai jie - Jėzus ir parapijos, Stalinas, Brežnevas ir kolchozai mus išganys, palaimins. Ieškome stulpo į ką atsiremti, šešėlio, tamsos ar net urvo. Kolchozų jau beveik atsikandome. Dabar sakome, kaltas, nes gimei. Dabar esi krikštijamas, aukojamas mūsų ganytojui kunigui ir Dievui. Atgailauk. O iš kur kūdikis žino, kad pagal prigimtį ir Visuotinę Žmogaus Teisių Deklaraciją – jis nekaltas, laisvas. Net jei viduje ir žino, yra per silpnas apsisaugoti. Taip priverstinai net batsiuviu, žemdirbiu nedaro, o čia čadra, dangalas užmaunami ilgam. Pasirodo, be kelio atgal. Norėdamas ištrūkti iš parapijos sužinai, kad esi infekuotas visam gyvenimui. Kaip AIDS.

Kūdikių dvasinės infekcijos atmosferoje tėvams derėtų būti humaniškesniems. Kol nematome vaiko prigimties, gebos, luktelėkime. Tegul vaikas paauga, išsiskleidžia dvasia ir tuomet matysis jo geba, potencija, dvasios aromatas. Visa Žemės evoliucija vyko be dvasinės kūdikių infekcijos, be bereikalingo žmonių įrėminimo. Kuo labiau įrėminame, tuo sunkiau žmogui vėliau būna ištrūkti iš tėvų šeimos, parapijos grandinių. Tuo didesnis bus vaikų ir tėvų, parapijos konfliktas. Konkretus žmogus ir Lietuva sužydės tik tuomet, kai kiekvienas skleis savo dvasios aromatą, išskleis savo žiedus ir savo sparnus, atvers ir dalinsis visa savo dvasia.

Nuo asmeniškumo į beasmeniškumą ir nemirtingumą. Niekas nereikalingas tarp mūsų sielos ir Dvasios. Ar kas nors reikalingas tarp mūsų kūno ir Saulės, kuri šildo, ar vandens, kurį įgeriame? Ar gerai, jei tarp mūsų ir pardavėjo turguje stovi valdininkas? Tai dar vienas parazitas, kurį mes ir pardavėjas turi pamaitinti.

Dievą krikščionys vaizduoja asmeniniu, vadinasi – mirtingu. Viskas, kas amžina, niekuomet nėra asmeniška. Visa kas asmeniška miršta, kas nemirtinga – beasmeniška. Nemirtinga Dvasia beasmeniška. Tiesa beasmeniška. Keičiasi forma, asmeniškumai dingsta, miršta. Lieka tik esmė, prigimtis. Beasmenė materija yra irgi daug daugiau nei asmeniška, vardinė, daug daugiau nei asmeninis kalnas, planeta, žvaigždė, žmogus, karalius ar prezidentas. Žmogaus nemirtingumas atsiveria, kai asmeniškumas numiršta.

Kam beasmeniam individui, reikalingas asmeniškas Dievas? Nereikalingas. Tai asmeniniam Dievui, biurokratui reikalinga auka, malda, asmeninis prašytojas, maldaujantis „kasdienės duonos duok mums šiandien“. Net žvirbliai patys susiranda maisto. Meditacinė įžvalga sielogrįžoje rodo, kad mums derėtų būti dar šiek tiek beasmeniškesniems, atsakingesniems, kūrybiškesniems. Tuomet ne tik gerovė, bet ir nemirtingumas – centrinio rojaus medžio vaisius gims iš mūsų prigimties.

Koncentracija individą sujungia su kūnu,
meditacija - su dvasia

Oje saulėgrįža – meditacijos metas. Žmogaus nemaitina nei dievai, nei seimūnai, nei kunigai. Yra atvirkščiai. Nesusitraukus iki kūno, proto, tikėjimo, galima gerovė, tikra šviesa, meilė, palaima. Tai patyręs žmogus jau niekada nenorės būti tikinčiu, prašančiu. Jis liudys, medituos, kurs, darys, dalysis. Tiesa niekada nėra tikinti. Laisvė niekada nėra aukojanti. Medituotojas negali būti tikinčiu, aukotoju, musulmonu, induistu, budistu, kataliku, nes meditacija neveda į kitus, į Mariją, Jėzų, Mahometą, Krišną, Dievą. Meditacija visuomet veda tik vidun, o Marija, Jėzus, Mahometas, Krišna visuomet lieka šalia, šalikelėje. Jie gali eiti ir tuo pačiu keliu, galbūt priekyje. Galima pasišviesti ir jų šviesa. Tai nuostabu, bet tai nėra būtina. Nuostabiausia yra radus savo šviesą, savo prigimtį, šaltinį.

Laikotarpis tarp Kalėdų ir Naujųjų metų yra lengviausias metas rasti vidų, dvasią, šaltinį ir jį radus, atsigėrus, pasisotinus apsigręžti ir palaipsniui iš vidaus, iš vidinio šaltinio grįžti išorėn, į žmones, šeimą, pasaulį. Ir dalytis.

Meditacijos centre Ojas viduržiemis yra naudojamas judėjimui vidun, inteligentiškumui, meditacijai, pažangai. Sąmonei apsigręžus vidun, iš jos ateina darna. Kaip iš sėklos – želmuo, iš zigotos – pirminės žmogaus ląstelės – embrionas, vėliau vaisius, žmogaus kūnas. Tuo tarpu Lietuvoje matome priešingus dalykus.

Apie Saulę ir embrioną. Šiuo metu Lietuvoje vyksta katalikiškas abortų ir eutanazijos puolimas netiriant, o tik tikint, kad viskas dabar sukasi ne aplink Saulę, o aplink žmogaus embrioną. Katalikai žudo, o kai kada ir valgo gyvūnų embrionus, vaisius ir iš jų gimusius gyvūnus. Žudo embrionus, vaisius, tokius pačius, kaip ir žmonių. Gyvūnų embrionai ir vaisiai žudomi saugosi ir kenčia ne mažiau nei žmogaus. Ko gero dar daugiau, nes jie yra arčiau materijos, paprastai greičiau bręsta ir yra arčiau jutimų. Valgant embrionus ir daugelį iš embrionų gimusių gyvybių, gyvūnų ir saugant tokius pačius tik žmogaus embrionus tikima, kad taip nežudoma. Tikima, kad tai labai moralu. Kaip pjauti šaką, ant kurios sėdi, ar griauti pamatą, ant kurio stovi dangoraižis. Mat pradžioje ilgai pavojaus nesimato, nes žiūri nejautrus, dvasiškai aklas žmogus. Bent jau tradiciniuose, pasenusiuose tikėjimuose nesirūpinama siela, o tik - kuo greitesniu sielos prikabinimu prie kūno ir kuo ilgesniu išlaikymu jame.

Tai daroma dėl baimės ir dėl naudos. Senuose tikėjimuose vyrauja ir homofofobija, ir naujų humaniškų religijų baimė, kova, melas prieš jas. Baimė, kad su naujomis atviromis, jautriomis, humaniškomis religijomis gali ateiti mėsėdystės ir smurto pabaiga. Gerovė ne tik katalikams ir jų kunigams, bet visiems.

6 savaičių žmogaus embrionas [1]
2 savaičių katės embrionas [2]
.
Ne tik embrionai, bet ir jų genomai
labai panašūs. Lietuvoje nerasi panašių
nuotraukų. Užtat pilna kryžių, kapinių,
vienuolynų ir bažnyčių. Lietuvos žemėje,
mokyklose, radijuje ir televizijose.

Jau žinoma, kad paprastai siela prisijungia prie kūno apie šeštą vaisiaus mėnesį. Tai bene geriausiai ištyrinėta Tibete, bet tai ištirta ir žinoma, ir Indijoje, kitose meditaciją praktikuojančiose šalyse, pažangiose religijose. Siela gali prisijungti ir anksčiau ar vėliau. Kol siela nėra prisijungusi prie kūno, žmogaus kūnas neturi šeimininko, jo kūno reakcijos yra beveik visiškai tokios pat, kaip ir gyvūno, katės, beždžionės.

Tikintieji tiki, kad kamieninė ląstelė yra žmogaus kūnas tik todėl, kad joje yra visas genomo rinkinys. Tai – nemokšiška. Vakarų mokslas nustatė, kad visas genomas yra kiekvienoje kūno ląstelėje, net ir tose odos ląstelėse, kurių šimtai, tūkstančiai kas sekundę nukrinta nuo kūno. Labai nemokšiška laikyti žmogaus odos ląstelę su visu genomu žmogumi, nes jis turi visą genomą. Greitai iš kelių tokių ląstelių mokslininkai sudės kamieninę ląstelę, kuri galės ne tik daugintis ir virsti žmogaus embrionu, bet ir vaisiumi. Iš tikrųjų, tai įmanoma jau dabar. Tik krikščionių uždrausta. Kol viena ląstelė, jų rinkinys ar net vaisius nėra susijęs su siela – tai nėra žmogus. Moksle nustatyta, kad pusė ir daugiau embrionų, ir vaisių žūna. Meditatorius pasakytų, kad ta pusė embrionų nesulaukia šeimininko – sielos. Todėl žūna. Kaip sielai palikus kūną. Kita vertus, moralu būtų saugoti ir gyvūnų, ir žmogaus embrionus, ir vaisių. Tragiška, kaip tikėjimas sumažina jautrumą ir apakina žmones.

Keistas, net amoralus, sadistiškas yra Lietuvos, kai kurių kitų krikščionių noras kuo ilgiau išlaikyti sielą kūne, ją kankinti prijungus prie kūno gyvybę palaikančią aparatūrą, kai natūralus laikas kūnui mirti jau seniai būna praėjęs. Nemokšiškumo ir baimės akys didelės. Išminties ir dvasios akys dar neatsimerkė.

Saulėgrįžos ir sielogrįžos įžvalga. Eutanazijos, abortų, ekologijos ir kitose panašiose etikos srityse reikalingas gilus tyrimas. Pažanga. Nuo kūno iki dvasios. Meditacija. Tai ne tik mokslo, bet ir religijos, šviesios, pažangios religijos sritis. Būtinas ir dvasios mokslas, kuris kol kas yra tik meditacinėse religijose. Jame yra gerovės, moralės, meilės, pažangos, evoliucijos pradžia ir prigimtis.

Teisingiau, pažangiau pradėkime Naujus 2010 metus. Radus vidų, dvasią, gyvenime atkrinta tradicijos, prašmatnios ceremonijos, bedvasiai jubiliejai, medaliai, ordinai, gausios vaišės, išgertuvės, muštynės, smurtas... Žmogų atgaivina ne įvaizdžiai, tradicijos, o vidinės įžvalgos, supratimas, sąmoningas kūno ir sielos susijungimas, kurį lydi didinga ramybė, atsipalaidavimas, džiaugsmas – kylančios dvasios tekėjimas, tyla. Vidinė tyla, kurioje yra visi gyvenimo garsai, visos giesmės ir visos širdies dainos.


Prembuda, 2010-01-08


[1] http://www.guardian.co.uk/science/2008/jan/01/science.review.2007
[2] http://www.eyeofscience.com






Meditacijos centras OJAS

Buveinė: Pavasario g. 21d   |   LT-10309 Vilnius   |   tel. (8-5) 2153398   |   faks. (8-5) 2153507    
Resortas: Miškinių km. 8, Nemenčinės sen., Vilniaus r.   |     mob.tel. 8 685 11533  
el. p.:   |   svetainė: http://www.ojasmc.eu

© Meditacijos centras "Ojas". All rights reserved. Copyright information



Naujienos