2001 Nr.11

Ošo meditacijos centro "Ojas" lyderis Mečislovas Vrubliauskas

    Vyras ir moteris. Vyras ir moteris yra pusinės būtybės, kurios viena kitą traukia, bet dėl skirtingumo sunkiai supranta viena kitą. Moteris - labiau įžeminta, sėslesnė, inertiškesnė, jausmingesnė. Jos stipriosios pusės yra ir nuoširdumas bei kantrumas. Vyras yra aktyvus, judrus, tikslingas, logiškas, neprisirišęs, dinamiškas. Pora lyg upė. Vyras - krantai, moteris - vanduo. Šeimoje vyrą ir moterį jungia įsipareigojimai, pasižadėjimai, gal ir meilė. Mylinčioje poroje tarp vyro ir moters teka energija, meilė. Energijos tekėjimas yra būtina poros sąlyga. Kitaip vienas kitą ardo, žaloja. Energijos tekėjimas matomas, patiriamas. Meilė yra vertingiausias poros produktas. Sanjasinas turėtų eiti ne su žmogumi, o su meile. Tai baisoka, bet tuomet visur lieka meilės pėdsakai. Einant su meile 90 procentų poros problemų dingsta, o kitos išsprendžiamos lengvai. Dėl vaikų ir turtų poros ginčijasi tik todėl, kad nėra meilės. Sanjasinų poroje vyras veda, moteris teka. Kiekvienas iš jų turi būti savimi. Tuomet jie turi energijos perteklių ir juo dalijasi. Jie neprašo duoti, jie kviečia imti. Vyras dalijasi vyriška vitaline, o moteris moteriška vitaline energijomis. Mažiausias noras, reikalavimas ar melas - ir energija nustoja tekėjusi. Mažiausias smurtas - ir energija dingsta.

    Sanjasinai atranda, kad kiekviename vyre yra ir vidinė moteris, o kiekvienoje moteryje yra vidinis vyras. Vyras pasaulyje, išorėje ieško moters, kuri atitiktų jo vidinę moterį, o moteris ieško vyro, kuris atitiktų jos vidinį vyrą. Tuomet pora bus visapusiškai papildanti ir laiminga. Viena iš tokių porų Rytuose buvo Šyva ir Parvati. Sanjasinas ugdo savo vidinę moterį, sanjasinė lavina savo vidinį vyrą. Ateina laikas, kai dvasiškai augant kitas nėra būtinas. Tuomet vyras subalansavo savo vidinę moterį su išoriniu vyru, o moteris - savo vidinį vyrą su išorine moterimi. Tuomet kitas gali būti, bet jis nėra būtinas. Tai ir yra tikrasis celibatas, brahmačarija, tikrasis nekaltumas. Nei viena vidinė energija - emocinė, seksualinė ar mintinė - negali būti atmesta, jos negalima represuoti ar atsižadėti, nes tai sukuria įtampas, iškrypimus, ligas. Deja, visi pasaulio tikėjimai tuo remiasi. Kiekviena vidinė energija turi būti transformuota į aukštesnę, naudingesnę, į meilę ir kūrybiškai, sąmoningai išreikšta. Tai leidžia dvasinės praktikos, meditacijos. Tikrieji rojaus vartai atsiveria tik per sąmoningumą.

    Sąmoningumas. Sąmoningumas yra aukščiausia egzistencinė vertybė, pati jos esmė. Aukščiausias mokslas yra sąmonės mokslas, religija. Tuose tikėjimuose, kuriuose nėra sąmoningumo, yra kančia, nes nerandamas tinkamas žingsnis, kuris atitiktų situaciją. Ir atvirkščiai. Tačiau sąmoningumas reikalingas ne tik sanjasinui, bet ir pasauliečiui. Greitėjant gyvenimo ritmui, sudėtingėjant situacijoms žmonių sąmoningumas turi augti. Egzistencijoje visur išlaikomas pusiausvyra - sąmoninga ar nesąmoninga. Jei nieko sąmoningai nedaroma, tai pusiausvyra gimsta nesąmoningai, mechaniškai. Taip virsta medžiai, vėjo nunešami stogai, pratrūksta užtvankos, žudomi žmonės, gimsta revoliucijos, karai ir pan. Bet matydami pasvirusį medį ar silpną stogą, įtrūkusią užtvanką ar psichologines ir dvasines įtampas mes galime veikti sąmoningai ir užkirsti kelią kančiai ir nelaimei.

    Štai buitinio sąmoningumo pavyzdys. Kartą svečiuojantis kaime iš miško atėjo žmogus ir paprašė pjūklo. Nuvirtęs medis prispaudė jo “Žiguliuko” bagažinę. Žmogus negalėjo atsistebėti, kaip jis taip netikusiai pastatė mašiną. Gal tik vienas medis nuvirto miške ir būtent toje vietoje, kur jis pastatė savo “Žiguliuką”. Žinoma, jis galėjo stebėtis ir dėl to, kad vis tik mašina buvo tik truputėlį aplamdyta. Mane stebino ir tai, kad pušies šakos neleido labiau prispausti mašinos. Ji liko beveik sveika. Bet jei žmogus būtų atidžiau, sąmoningiau žvilgtelėjęs į aplinką, jis galėjo pastebėti pasvirusią pušį ir mašiną pastatyti truputėlį atokiau. Tuomet viskas būtų pasibaigę laimingai, galbūt net gardžiu juoku.

   Pasaulyje beveik viskas turi savo priešybes. Be šaknų - nėra šakų, be pliuso nėra minuso, be moters - vyro, be tamsos - šviesos, o be dievo - velnio. Tik sąmoningumas neturi priešybės. Sąmoningumas gali būti nuo nulio ar nesąmoningumo iki aukščiausio ar Kosminio sąmoningumo. Bet jis negali būti neigiamas. Lietuvoje tik Vydūnas įžvelgė sąmoningumo vertę ir apie tai rašė. Patį sąmoningumą sunku pagerbti, todėl lietuviai Vydūną pagerbė įkurdindami jį ant dviejų šimtų litų kupiūros. Deja, Vydūnas nežinojo meditacijos, neturėjo metodo budinti sąmoningumą.

   Sąmoningumas nesusijęs su tikėjimais. Greičiau atvirkščiai. Tikint sąmoningumas neauga. Tai gerai iliustruoja sapnas. Sapnuodamas žmogus absoliučiai tiki: tiki tuo, ką mato. Jeigu žmoguje yra likę nors kiek sąmoningumo, jis suabejoja ir sapnas baigiasi. Abejojimas rodo, kad žmogus yra bent šiek tiek sąmoningas. Sąmoningas miege žmogus nesapnuoja. Buda yra sąmoningas visas dvidešimt keturias valandas per dieną ir visiškai nesapnuoja. Sapnai yra nesąmoningų žmonių privilegija. Miegant skirtingos žmogaus plotmės yra nesusiję, todėl jis gali matyti keisčiausius sapnus. Sapne jūs galite skraidyti, nes ta dalis, kuri žino, kad jūs negalite skraidyti, miega ir į sapną neįtraukta. Sapne jūs galite matyti beveik viską, ką norite matyti, arba sapnuoti apie tai, ką galvojote dieną. Jūsų pasąmonė kuria sapną. Žmonės paprastai prisimena pabudę sapnus tik tuomet, kai kas nors iššoka iš pasąmonės ir juos išgąsdina arba kai pabudinama iš išorės. Kas norės pabusti, jei sapnas gražus?

    Sąmoningumą ugdo tik sąmoningumas. Kita vertus, sąmonę, kaip ir šviesą galima sufokusuoti ir taip padidinti sąmoningumą tam tikra kryptimi. Bet tai vargina. Sąmonė gali išsikristalizuoti į mintį ir atvirkščiai. Ošo sako, kad materija yra mieganti sąmonė, o sąmonė - pabudusi materija. Viena gali virsti ar evoliucionuoti į kita. Šiame Visatos sąmonės evoliucijos cikle tai vyksta per 10 milijardų metų. Bundant ar evoliucionuojant sąmonei ir gyvybės formos taip pat evoliucionuoja ir tampa sudėtingesnės. Per jas gali reikštis aukštesnė sąmonė.

    Meditacija. Bet ką darant atidžiai, juntant kūno judesius, įsisąmoninant pojūčius, emocijas ir mintis, sąmoningumas auga. Mokslas irgi yra sąmoningumo ugdymo priemonė. Didžiulis sąmonės evoliucijos šuolis atsitiko, kai mintis atsiplėšė nuo kūno. Tuomet žmogaus sąmonė per protą pradėjo dirbti su čita - proto medžiaga, panašiai, kaip sąmonė dirba su materija per rankas. Taip buvo kuriama mintis, protas. Jame naujos galimybės, jame galima modeliuoti formas, situacijas, kurti planus, naudotis vaizduote. Visai neseniai atsitiko ir antrasis sąmonės šuolis. Ji santykinai atsiplėšė ir nuo proto. Gimė dirbtinis protas, kompiuterija. Bet žmonės pervertino protą ir dabar jis visuomet įkišamas tarp sąmonės ir kūno. Jis yra visai netikęs instrumentas visuminei situacijai suprasti. Protas visuomet yra dalinis: buitinis, tautinis, partinis, sektantiškas ar dar koks nors. Jame kitaip nebūna. Norint giliai jausti kitą žmogų ar įsisąmoninti visą situaciją protas net trukdo. Reikalingas sąmonės išplėtimas be proto ir be minčių, meditatyvi sąmonė. Metodas - meditacija. Koncentracija ar mokslas veda prie minties, centravimasis sąmonėje ar meditacija - prie išminties. Ateinantis laikotarpis ir yra perėjimas nuo proto prie meditatyvios sąmonės. Apie jį kalbėjo ir kalba visų laikų sanjasinai, mistikai ir budos. Ir jis jau netoli. Tuomet prasidės meilės ir palaimos metas, nes mes sąmonėje neatskirti vienas nuo kito. Joje patiriama kito kančia, ir joje yra ne vienybė, o vienovė. Visos individualios sielos įsilieja į bendrą Kosminę sąmonę, į bendrą kosminę dainą, į vieningą kosminį šokį. Sąmonės evoliucija tęsiasi.