LietuviškaiLT   EnglishEN  

Meditacijos centras Ojas
 





Natūralus moralumas *

I dalis

<...>Atrodo, kad tiems, kurie trokšta dieviško gyvenimo, kurie nori pažinti Dievą ir tiesą, yra dvi nuostatų ir kelių kryptys. Vieno kelio nuostata yra moralė, o kito – religija. Paprastai į moralę ir religiją nėra žiūrima kaip į du skirtingus kelius. Jie yra laikomi dviem vienas po kito einančiais tų pačių kopėčių laipteliais. Dažniausiai tikima, jog tam, kad žmogus taptų religingas, jis visų pirma turi tapti moralus. Bet, mano matymu, taip nėra.

Aš jums pasakysiu tai, ką pažinau. Aš neradau, kad moralus žmogus yra būtinai religingas, nors religingas žmogus neabejotinai yra moralus. Nei religingu tampama būnant tik moraliu, nei religijos pradžia ar pamatas yra moralė. Priešingai, moralė yra religingumo pasekmė – moralės žiedai pražysta ant religijos augalo. Moralė yra religingo gyvenimo išraiška. Aš žiūriu į religiją ir moralę kaip į dvi skirtingas kryptis – ne tik skirtingas, bet ir priešingas viena kitai. Aš norėčiau jums tai paaiškinti.

Disciplina, moralė reiškia elgsenos, elgesio išgryninimą. Ji yra siekis pakeisti žmogaus asmenybę periferijoje. Asmenybės periferija yra ryšių su kitais rezultatas. Tai – elgesys, ryšiai su kitais. Mano elgesys yra tai, kaip aš elgiuosi ar sąveikauju su kitais. Elgesys yra sąveika.

Aš nesu vienatvėje; aš iš visų pusių esu apsuptas žmonių. Nuo tada, kai esu visuomenėje, aš kiekvieną gyvenimo momentą kontaktuoju ir esu susijęs tai su vienu, tai su kitu asmeniu. Atrodo, kad šie tarp-ryšiai ir sudaro mano gyvenimą. Mano elgsenos gerumas ar blogumas yra nusakomas pagal tai, ar mano ryšiai yra geri, ar blogi.

  

Mus moko geros elgsenos. Tai yra visuomenės poreikis, tai yra visuomeninė būtinybė. Tačiau visuomenė nesuinteresuota mūsų individualybe, mūsų tyra individualybe. Šiuo požiūriu, netgi jeigu jūsų ir nėra, visuomenei tai nedaro jokios įtakos. Jūs tampate svarbūs visuomenei tik tuo momentu, kai su kuo nors kaip nors sąveikaujate. Tai ne jūs, bet jūsų elgesys yra vertingas visuomenei. Tai ne jūs, bet jūsų elgesys yra prasmingas visuomenei. Todėl nenuostabu, kad visuomenė moko geros elgsenos. Visuomenei žmogus nėra kas nors daugiau nei jo elgsena.

Bet šis geros elgsenos mokymas, šie visuomenės moralės įsakymai sukuria klaidingą įsitikinimą. Tai pagimdo labai fundamentalią klaidą. Natūralu, kad tie, kurie trokšta pažinti Dievą ir religiją, tiki, kad tiesai pasiekti dorybingumas yra būtinybė. Jie tiki, kad Dievo realizavimas tėra įmanomas per teisingą elgseną ir kad privalu išsiugdyti dorybę dar prieš pasirodant tiesai. Jie tiki, kad religijos realizavimas išsivystys tik iš moralaus gyvenimo, kad moralė yra pamatas, o religija bus jo viršūnė, kad moralė yra sėkla, o religija bus jos vaisius, kad moralė yra priežastis, o religija bus pasekmė. Tokia galvojimo linija atrodo aiški ir teisinga. Bet aš jums pasakysiu, kad ši iš pažiūros paprasta ir aiški galvojimo linija yra visiškas klystkelis ir apverčia realybę žemyn galva. Esmės tiesa yra kažkas visiškai kita.

Moralės kelias iš tikrųjų niekaip nepadaro žmogaus moralaus, o tuo labiau religingo. Jis tik padaro žmogų socialiu, o socialumas yra klaidingai priimamas kaip moralumas. Tik geras elgesys nepadaro žmogaus realiai moralaus. Tokia revoliucija reikalauja vidinio išsivalymo. Netransformavę savo vidinės būties, jūs negalite pakeisti savo elgsenos. Nekeičiant centro yra bergždžia tikėtis pakeisti periferiją. Tokia pastanga yra ne tik beprasmiška, bet ir pražūtinga. Tai yra smurtas prieš save. Tai ne kas kita kaip negalios persiėmimas.

Be jokios abejonės, toks slopinimas patenkina visuomenės poreikius, tačiau individas palūžta ir yra suardomas. Tai sukuria jame plyšį ir dvilypumą. Jo būtis praranda natūralumą bei paprastumą ir paverčia tai vidiniu konfliktu. Tai tampa nuolatine kova, begaline vidine kova, kuri niekada netaps pergale. Tai yra visuomenės poreikių patenkinimas individo sąskaita. Aš tai vadinu socialiniu smurtu.

Viskas, kas pasireiškia žmogaus elgesiu, nėra svarbu. Svarbios yra vidinės priežastys, dėl kurių elgesys taip pasireiškia. Elgesys yra vidaus požymis, jis nėra šaknis. Elgesys tėra išorinė vidinės būties išraiška. Tik nemokšiški žmonės mėgina pakeisti išraiškas nekeisdami pasireiškiančiojo.

Tokia dvasinė pastanga yra bevertė; ji niekuomet neduos vaisių. Tai primena medžio marinimą apkarpant šakas. Toks veiksmas, užuot numarinęs medį, tik paskatina lapijos vešėjimą. Medžio gyvybė yra ne jo šakose, o šaknyse, nematomose, giliai pasislėpusiose žemėje šaknyse. Tai – latentinės šaknų viltys ir troškimai, kurie pasireiškė medžio ir jo šakų pavidalu. Kaip gali padėti šakų nukapojimas? Jeigu norite realiai sukelti revoliuciją gyvenime, turite eiti prie šaknų. Žmogaus elgesio šaknys yra jo vidinėje būtyje. Elgesys seka vidinę būtį, jis nekeičia būties. Todėl bet kokia pastanga pakeisti elgesį niekada negali tapti nieku kitu kaip slopinimu.

 

* - Meditacijos centro Ojas išverstą ir išleistą Ošo knygą "Tobulumo kelias" galima rasti.    

 

Atnaujinta 2018-11-19






Meditacijos centras OJAS
Resortas: Miškinių km. 8, Nemenčinės sen., Vilniaus r.   |     mob. (8-685) 11533 (pagrindinis)  
Buveinė: Pavasario g. 21d   |   LT-10309 Vilnius   |  mob. (8-685) 11533 (pagrindinis)   |   mob. (8-619) 11551   | tel. (8-5) 2153398    
el. p.:   |   svetainė: http://www.ojasmc.eu

© Meditacijos centras "Ojas". All rights reserved. Copyright information



Naujienos