Mylimasis meistre, kodėl gyvenime niekas manęs nestebina? Viskas atrodo nuobodu ir pilka* | |
Gjano, aš tau suteikiau vardą Gjano. Gjano reiškia žinios. Tu esi visa-žinantis, per daug visko žinai. Tam, kas per daug žino, gyvenimas praranda savybę būti paslaptingas. Tuomet jūsų niekada niekas nenustebina. Jūsų žinios pateikia jums įvairiausius atsakymus. Dar prieš jums klausiant, atsakymas jau yra. Atrodo, kad jūs žinote viską. Nieko nežinodami vis tikite skolintomis žiniomis ir palaipsniui skolintos žinios užhipnotizuoja jus taip, kad užmirštate, kad nežinote. Jūs pradedate tikėti savo pačių žiniomis. Jos nėra jūsų, jos tik skolintos. Jūs perskaitėte Bibliją, Gitą, Koraną. Krišna žinojo tai, apie ką kalbėjo. Bet kai jūs skaitote, jūs nežinote. Jėzus žinojo tai, apie ką kalbėjo, tačiau kai jūs skaitote kalno pamokslą, jūs tiesiog kaupiate, renkate žodžius. Žodžius, kurie jums neturi visai jokios prasmės, kurie ir negali jums turėti prasmės, nes prasmė kyla iš patirties.
| | |
Jėzus sako, jeigu kas nors suduoda tau per vieną skruostą, atsuk jam kitą. Tu gali tai perskaityti, tai yra paprastas teiginys. Tu netgi gali mėginti tuo sekti, tūkstančiai krikščionių mėgina tuo sekti.
Aš skaičiau apie krikščionių šventąjį, kuris per daug kalbėjo apie šį teiginį. Įpykęs žmogus priėjo ir sudavė šventajam per vieną skruostą. Žinoma, būdamas ištikimas savo mokymui, šventasis atsuko jam kitą skruostą tikėdamasis, kad skriaudikas dabar supras: „Jis pamatys, koks didis aš esu, kaip užjaučiu, koks supratingas ir kupinas meilės esu“. Tačiau įpykęs žmogus taip pat buvo didis velniūkštis, jeigu šventasis buvo didingas, jis irgi buvo didingas. Jokiu būdu jis nebuvo žemesnis už šventąjį. Jis dar stipriau trenkė jam per kitą skruostą.
To jau buvo per daug. Šventasis nedelsiant puolė ant jo ir pradėjo jį mušti. Įpykęs žmogus liko nustebęs. Jis paklausė: „Ką tu darai? Kas atsitiko tavo mokymui? Kas atsitiko Jėzui?“ Jis atsakė: „Jėzus pasakė, kad jeigu kas nors tau suduoda per vieną skruostą, atsuk jam kitą. Aš turiu tik du skruostus, todėl jo mokymas yra žlugęs, aš dabar esu nuo jo laisvas. Aš tau parodysiu, kas aš esu. Aš laikiausi mokymo pažodžiui, tiksliai.“
Kartą Budos vienas vyras paklausė „Kiek kartų sakytum reikėtų atleisti?“ Pakanka vien tik klausimo, kad atsiskleistų žmogaus savybės. Jis klausia: „Kiek kartų...?“ Kai klausi apie tai, kiek kartų, tu neturi užuojautos.
Buda atsakė: „7 kartus.“ Vyras pasakė: „Gerai“. Pagal tai, kaip jis pasakė „gerai“, Buda pasakė: „Palauk! 70 kartų“.
Vyras nenoromis priėmė atsakymą, kad 70 kartų, tačiau vis dėlto pasakė: „Gerai“. Buda pasakė: „Aš atsiimu savo žodžius. Tu turi atleisti be galo, netgi 70 kartų nepakanka. Tai, kaip tu tai priimi, atrodo, kad pasibaigus 70-iai kartų tu pradėsi keršyti. Ir tu gali sukelti žalą vienu kirčiu, tu gali atkeršyti vieninteliu kirčiu. Tu nesi užjaučiantis. Tu nesupranti manęs, tai nėra klausimas apie tai, kiek kartų“.
Jūs galite skaityti Budos Dharmapadą, jūs galite kasdien ją cituoti. Jūs turėsite daug žinių. Išnyks visi klausimai, nes jūs turėsite įvairiausius atsakymus, bet tie atsakymai yra skolinti. Todėl jie suardys gyvenimo grožį ir taip pat jūsų pagarbos ir nuostabos pojūčius, kurie yra pagrindiniai religiniai bruožai.
Jeigu kas nors manęs paklaustų, koks yra pats fundamentaliausias religinis bruožas, aš pasakyčiau, kad nuostaba. Žinios nužudo nuostabą. Jūs sužinote apie viską ir kuo daugiau jūs žinote, tuo labiau jūsų gyvenimas darosi nuobodus ir nykus, nes visos tos apie jus susikaupusios žinių dulkės jūsų atspindinčią kaip veidrodis sąmonę taip aptemdo, yra tiek daug žinių sluoksnių, kad jūs prarandate gebą stebėtis kaip vaikai. Jūs negalite matyti gėlių grožio, negalite regėti saulėlydžio grožio, egzistencijos stebuklo. Egzistencija sklidina stebuklų, o staigmenos slypi visur aplink jus. Tiesiog žiūrėkite, bet žiūrėkite atmerktomis akimis. Žinantis žmogus yra aklas, pats akliausias žmogus egzistencijoje yra žinių žmogus. <...>
Apsidairyk aplinkui nenešdamas žinių naštos, tuomet tu nuolat susidursi su naujais netikėtumais ir gyvenimas vėl taps vertas gyventi, vertas džiaugtis. Gyvenimas vėl taps paslaptimi, kurią reikia mylėti ir gyventi. Tai nėra problema, kurią reikia išspręsti, tai yra paslaptis, kurią reikia gyventi. <...>
Ištrūk iš savo žinių, Gjano, ir tuomet gyvenimas bus pilnas netikėtumų. Kiekvieną akimirką tu susidursi su begale nuostabių dalykų. Sėklos tapimas daigu yra stebuklas. Pumpuro prasiskleidimas ryte yra stebuklas. Aromatą skleidžiantis žiedas yra stebuklas. Žvaigždžių sklidinas nakties skliautas ... kokių dar stebuklų tau reikia? Visa egzistencija yra nuolatinis šventimas.
O tu vis dar sakai, kad tau nuobodu ir nyku, kad viskas vyksta nuobodžiai.
Tuomet tu tikriausiai kažkur suklydai, niekas kitas nėra už tai atsakingas. Tačiau mes prisirišame prie savo žinių, nes jos patenkina mūsų ego. Lorensas (D.H.Lawrence, XIX a. anglų rašytojas, vert.past.) vaikštinėjo po sodą su mažu vaiku. Kadangi vaikai mėgsta klausinėti, vaikas paklausė: „Kodėl medžiai yra žali?“ Lorensas yra vienas iš tų žmonių, kuriuos gerbiu ir myliu. Lorensas yra vienas iš tų šio amžiaus žmonių, kurie turėjo didžių įžvalgų. Jis pastovėjo, minutėlę pasvarstė, užmerkė akis, pameditavo. Vaikas paklausė: „Negi tau tai yra sunkus klausimas? Negi nežinai, kodėl medžiai yra žali?“ Lorensas atsakė: „Medžiai yra žali, nes jie yra žali.“ Vaikas atsakė: „Teisingai! Tai yra teisingas atsakymas“. Tačiau jūs nepritarsite, nė vienas žinių žmogus nepritars Lorensui. Jis sakys, kad medžiai yra žali dėl chlorofilo ar kokios nors kitos nesąmonės. Tačiau jo atsakymas yra be galo gražus: „Medžiai yra žali, nes jie yra žali!“ Vaikas buvo nepaprastai laimingas. Jis pasakė: „Teisingai, aš irgi taip jaučiu. Mes dėl to sutariame.“
Paleisk savo žinias, tapk panašesnis į vaiką ir susigrąžink gyvenimo džiaugsmą. Džiaugtis gyvenimu yra sanjasa. Mano sanjasa nėra išsižadėjimas, tai džiaugimasis, šventimas.
*Osho, The Dhammapada, The Way of the Buddha, Volume 12, Discourse 2
Atnaujinta 2018-12-31 |