Meilės savybės ir šaltinis*

Kai lietus lyja, kai gėlė žydi... tai gali priskirti kam nori. Kai žmogus prisiima atsakomybę bent už save, ateina metas, kai širdis pradeda žydėti. Jos skleidžiama energija vadinama meile. Tai gali priskirti kam nori. Bet ar to reikia?

Meilė yra energija. Labai subtili, beveik sąmoninga. Meilė yra brandžios širdies energija, vaisiai. Meilė yra beveik sąmonė; bet dar akla. Jos trūksta žmonėms. Bet mokantis transformacijos ar transcendencijos dėsnių ji įmanoma. Meilė įmanoma kiekvienam.

Meilė gali būti vaikiška, nebrandi ir brandi.

Vaikiška meilė – kai jos prašome, nieko negrąžindami atgal.

Nebrandi meilė – kai jai reikalingas objektas ar subjektas, kitas. Tai gali būti vaikas, moteris, vyras ar net Dievas. Tuomet dalijamasi meile už meilę.

Brandi meilė ateina iš brandžios širdies. Širdis jau yra jumyse. Jos jums nereikia ieškoti išorėje. Brandžiai širdžiai nereikia nei objekto, nei subjekto. Mylint nedaroma dėl tikslo ar kito. Mylima dėl pačios meilės, kūrybos, dalijimosi. Gėlė irgi neauga ir nežydi dėl kitų. Meilė visuomet randa, kur tekėti. Gėlės aromatas irgi randa savo kelius. Meilei nereikia kito. Gal tikinčiam reikia kito, gal tikinčiam reikia Dievo, bet pačiai meilei jų nereikia. Meilei gimti žmoguje kitas nereikalingas. Tai ne teorija, tai praktika. Iš tikrųjų tik į nieką nenukreipta meilė ir turi visas meilės savybes.

Tikėjimuose meilei reikia kito, kartais pranašo, kartais Dievo. Tai nebrandus tikėjimas, nebrandi meilė. Tikėjimas niekada negali būti brandus, bet meilė – gali. Štai medis žydi ir veda vaisius ne dėl ko nors. Jam nereikia Dievo įsakymo. Jo prigimtis tokia, toks jo buvimo būdas. Meditatorius irgi myli ne dėl įsakymo ar nuopelnų, o dėl pačios meilės. Pačios meilės užtenka, kad mylėtum. Kaip ugnį uždegus – tiesiog malonu, gera, taip ir meilę įžiebus – tiesiog viskas gražiau, geriau, laisviau.

Obelis yra labai brandus medis. Reikėjo beveik keturių milijardų metų evoliucijos, kol Žemėje atsirado obelis. Ji neapgaudinėja, nekenkia ir bet kam atiduoda vaisių – net jei plėšite su lapais. Gal jos meilė nesąmoninga, bet ji atiduoda vaisių ir artimam, ir tolimam. Ji neturi jokio asmeniškumo. Žmogus gali nuplėšti visus vaisius, o ji nepaprašys net patręšti ar palaistyti. Obelis nedaro biznio. Ji absoliučiai yra atvira ir Jėzui, ir Barnabui.

Jėzus gali supykti, jei ant jos nebus obuolių, gali ją prakeikti, bet ji niekada nepyksta ir visuomet viską atiduoda. Nekeista, kad gyvybės medžio simbolis yra obelis. Obelis neparsiduoda, netiki ir neprašo jūsų tikėti. Ji ir nepabėgs nuo jūsų. Krikščionys, nesuprasdami obels ir gyvatės simbolių, įkišo gyvatę į obelį ir primetė šėtono įvaizdį. Taip subjaurojo obelį, gyvatę ir dar labiau – gyvenimą. Obelis ir gyvatė neparsiduoda. Brandi, tikra meilė irgi neparsiduoda. Net norint jos neįmanoma parduoti. Tokia meilė, tokia tiesa, tokia egzistencija.

* - Citata iš Prembudos knygos "Meditacija – sielos dalijimasis", kurią galima rasti.