LietuviškaiLT   EnglishEN  

Meditacijos centras Ojas
 





Meilė ir ego

2 dalis

Mylimasis Ošo,

Sėdint su tavimi dvi dalys pasireškia manyje, viena prieštarauja kitai. Viena dalis tave myli ir tavimi pasitiki daugiau nei bet kuriuo kitu kada nors sutiktu žmogumi. Kita dalis labai tavęs bijo. Bijo tavo nesvyruojančios tiesos ir galios, kurią ji tau suteikia. Bijo, kokia pažeidžiama esu prieš tave, bijo, kad gali mane įskaudinti. Tačiau giliai viduje žinau, kad niekuomet negali manęs įskaudinti. Ar gali pakalbėti apie mokinio pasitikėjimą meistru ir jo baimę?

  

<...> Satyarthi, tu judi kita kryptimi nuo ego. Tu judi link meilės, pasitikėjimo, judi link tiesos, būties. Ego reikia palikti. Jį reikia visiškai palikti, o tu gali jį palikti, jeigu jį įsisąmonini.

Antra, sakai, kad "Kita dalis yra gryna tavęs baimė". Visi bijo meilės. Štai kodėl net mylimieji išlaiko nedidelį atstumą, netgi mylimieji kovoja, kad išliktų atstumas. Jie niekuomet per daug nepriartėja, kad taptų viena, nes tapti vienu - reiškia save prarasti. Tave įtakoja tavasis ego. Tol, kol meilė nėra pakankamai didelė, kad galėtum tapti viena su mylimuoju, tavo meilė liks visiškai neužbaigta, tu liksi suskaidyta tarp meilės ir baimės.

Ką gali prarasti? Kodėl turėtum bijoti? Kartais tai mane glumina. Tu neturi ką prarasti. Ir ką tu gavai iš savo ego? Kokia iš jo nauda? Tikriausiai kova, grumtynės, konfliktai... Buvimas jautriu, kai net mažiausias dalykas tave įskaudina. Jeigu tas, kas su tavimi sveikindavosi, vieną dieną praeina nepasisveikinęs, to pakanka, kad neužmigtum visą naktį: "Aš jam parodysiu, tam kalės vaikui. Jis su manimi nepasisveikino".

  

Tu neturi ką prarasti, tiesiog baimė, kurios neįsisąmoninai. Bet tai yra metas ją įsisąmoninti.

Tu sakai: "...bijau, kad esu pažeidžiama tavo akivaizdoje, bijau, kad gali mane įskaudinti". Aš tave įskaudinsiu, nėra reikalo to bijoti. Tokia mano funkcija, taip tave įskaudinti, kad paleistum savo ego, nes tai jį įskaudinu. Niekas negali įskaudinti, niekas negali pažeminti, niekas negali įžeisti autentiškos būtybės. Tai netikra dalis įsiunta, jaučiasi įskaudinta mažų dalykų. Bet aš tikrai įskaudinsiu tave. Bent jau dėl to gali atsipalaiduoti, nėra reikalo būti pakibusiam: "Galbūt jis mane įskaudins". Ne, aš išties tave įskaudinsiu. Tol kol tavęs neįskaudinsiu, negaliu tavęs pakeisti. Bet aš tavęs neįskaudinsiu, aš įskaudinsiu tai, kas tavyje yra netikra. Tu norėjai kitokio pažado.

Tu sakai: "Giliai viduje žinau, kad tu niekada manęs neįskaudinsi". Tu klysti. Tu negali manęs įtikinti tavęs neįskaudinti, aš negaliu prarasti savo profesijos!

Galiausiai klausi, ar galėčiau pakalbėti apie mokinio pasitikėjimą meistru ir jo baimę? Abu yra absoliučiai kartu, viena. Kai pasitiki meistru, pasitikėjimas kyla iš tavo tikrosios būties. Ego negali niekuo pasitikėti, o baimė kyla iš ego. Jeigu tavo baimė per didelė, tuomet tu atsisuksi prieš meistrą ir pradėsi jį smerkti, meluosi apie jį tik tam, kad apsaugotum save nuo žmonių, kurie sakys, kad išduodi savo meistrą.

Keista, kad žmonės su manimi gyveno dešimt, dvylika metų, dirbo, o kai jų ego kažkuriuo būdu buvo įskaudintas, jie mane paliko. Netgi išbuvę čia su manimi dešimt ar dvidešimt metų jie negalėjo suprasti, kaip galiu padėti, jeigu nepaveiksiu jų ego ir jo nuo jų neatskirsiu.

Gautama Buda sakydavo: "Esu gydytojas". Po dvidešimt penkerių amžių negaliu sakyti, kad esu tik gydytojas, esu chirurgas. Po dvidešimt penkerių amžių reikalinga evoliucija. 

Tie žmonės su manimi gyveno dvylika metų, bet jie neparašė nė vieno žodžio apie mane, jie neatvedė nė vieno žmogaus man. Bet tą akimirką, kai jie mane paliko, jie pradėjo rašyti knygas prieš mane. Staiga jie tapo dideliais rašytojais.

Tai paprasčiausiai gynybos mechanizmas. Jie mėgina papasakoti visam pasauliui, kodėl mane paliko, nes aš nesu toks, koks jie galvojo, kad esu. Jie dar nesupranta, kad ne mano problema tai, kad jie mane paliko, man tai nesvarbu. Tūkstančiai žmonių atvyko ir išvyko, nežinau jų vardų. Tol, kol jie yra čia, ant mano chirurginio stalo, darau ką galiu daryti, bet keli idiotai pabėgo operacijos viduryje.

 

Girdėjau apie politiką. Jis nuvyko pas didį chirurgą, smegenų chirurgą. Politikas buvo labai svarbus, jis varžėsi dėl šalies prezidento posto, todėl smegenų chirurgas sukvietė savo kolegas ir paprašė, kad jie būtų labai atidūs. Bet jie pamatė tiek daug mėšlo jo smegenyse, kad pagalvojo, jog geriausia būtų įvesti jį į komą, išimti visas jo smegenis ir nunešti jas į cheminę valyklą.

Kai jie valė jo smegenis kitame kambaryje, užėjo kitas žmogus ir paklausė:
-
Ką veiki čia gulėdamas? Tave išrinko šalies prezidentu!

Jis pašoko nuo stalo. Chirurgai matė jį pašokant nuo stalo ir jie negalėjo patikėti. Jie stebėjosi:
-
Palauk, tavo smegenis plauname".

Politikas atsakė:
-
Mažiausiai penkerius metus man jų nereikės. Galite jas turėti ir pilnai išvalyti. Aš tapau šalies prezidentu. Kam man reikalingos smegenys?

 

Šiva sėdėdavo šalia manęs kiekvieną vakarą per daršaną. Jis buvo mano saugas, ne mano asmens sargybinis, tiesiog saugas. Jis turėjo pavedimą. Kai žmonės per daršaną nukrisdavo, pajutę tokį energijos antplūdį, su kuriuo negalėjo susidoroti, jo veika buvo nuvesti juos atgal į jų vietą arba paguldyti juos greta. Niekada nemačiau nieko jame, ką būtų galima pavadinti inteligentiškumu. Jis niekada nėra parašęs nė vieno žodžio, jis niekuomet nėra parašęs knygos apie tai, ką čia patyrė.

Tikriausiai jis buvo toks nejautrus, net jei ir būnant didelių potyrių sūkuryje, jo nejautrumas neleido jam to įsisąmoninti. Tą dieną, kai išvykau į Ameriką, jis sekė paskui mane. Žinoma, kad Amerikoje struktūra buvo kitokia, visa bendruomenė buvo kitokia veikianti organizacija ir jis nebuvo išrinktas būti saugu. Jis atėjo du kartus, bet aš buvau tyloje ir atsiskyręs, todėl jis negalėjo prie manęs prieiti.

Tie, kurie buvo ofise pasakė: "Mums nereikia tavęs kaip saugo, nes Amerikos vyriausybė patvirtino mus kaip miestą. Mes turime policijos skyrių, todėl saugai mums nebereikalingi".

Žinoma, kad neleidome, jog ne sanjasinai būtų policijos departamente. Mes siuntėme savo žmones į apmokymus, mūsų žmonės buvo policininkai, todėl nereikėjo saugų. Tie policininkai buvo pavaldūs Oregono policijai.

Šiva buvo taip įskaudintas, nes jo galios buvo atimtos, kad parašė knygą "Bhagvanas – dievas, kuriam nepasisekė". Jeigu jis būtų buvęs autentiškas ir tiesus, jis būtų parašęs: "Šiva – saugas, kuriam nepasisekė". Bet niekas nežiūri į save. Žmonės visuomet projektuoja į kitus.

Satyarthi, bent jau tu įsisąmonini susiskaidymą. Tiesiog judėk šiek tiek giliau į meditaciją ir susiskaidymas dings. Tai paprasčiausias susimaišymas, nes nežinai, kad meilę seka baimė kaip šešėlis. Tol, kol šešėlis neišnyks, meilė niekada nebus pilna ir žydinti.

Bet žodžiai kartais yra labai pavojingi. Nėra tokio žodyno, kuriame rastum meilę kuriuo nors būdu siejamą su baime. Bet tiesa ta, kad ji visuomet seka meilę, iki pat galo, kai meistras paprasčiausiai paima savo kardą ir ją visiškai pribaigia. Taigi, negaliu žadėti, kad tavęs neįskaudinsiu, bet tai bus gijimo žaizda. Ji atneš tau daugiau sveikatos, daugiau bendrumo tavo autentiškumui ir būčiai. Tegul žodžiai neapgauna tavęs, nes žodžių nesukūrė prašvitę žmonės.

 

Labai mandagus, nepriekaištingai apsirengęs džentelmenas priėjo prie vyriškų rūbų prekystalio ir jį pasveikino graži, daili ir jauna moteris.
-
Laba diena,- ji sumurmėjo. Ko geidžiate?
-
Geidžiu, - pasakė jis, persmelkęs ją žvilgsniu, - tave apkabinti, nusivesti į savo butą, atidaryti butelį šampano, paleisti romantišką muziką ir karštai pasimylėti. Tačiau dabar man reikia naujų baltinių.

 

Žodis "geisti" sukėlė tokį nesusipratimą. Jis atėjo nusipirkti baltinių. Jeigu mergina būtų paklaususi, ko jam reikia, kokie jo poreikiai, dalykai būtų pasisukę kitaip.

Kartais žodžiai vaidina didžiulį vaidmenį mūsų gyvenime. Tik vienas žodis ir mūsų ego nedelsiant jį pasičiumpa ir visa mūsų sąmonė apsiniaukia ir aptemsta.

 Satyarthi, gerai, kad atidengei save. Tai rodo, kad tavo meilė didesnė už baimę. Dabar judėk su savo energija link meilės ir baimę palik be energijos. Ji mirs pati. Tai tik šešėlis.

 

Osho. Satyam, Shivam, Sundram. Love: the conscious path of the ego.
20 November 1987, Chuang Tzu Auditorium. Discourse 27. Question 1

 

Atnaujinta 2020-02-15






Meditacijos centras OJAS
Resortas: Miškinių km. 8, Nemenčinės sen., Vilniaus r.   |     mob. (8-685) 11533 (pagrindinis)  
Buveinė: Pavasario g. 21d   |   LT-10309 Vilnius   |  mob. (8-685) 11533 (pagrindinis)   |   mob. (8-619) 11551      

Telefonais atsakome I-V 9-12 val., VI 14-17 val., išskyrus per meditacinius kursus

el. p.:   |   svetainė: http://www.ojasmc.eu

© Meditacijos centras "Ojas" 2020. All rights reserved. Copyright information



Naujienos