LietuviškaiLT   EnglishEN  

Meditacijos centras Ojas
 





zmogus.gif




2000 Nr.12

Mečislovas Vrubliauskas

Meditacijos mokyklos vizija ir praktika

   Gyvenimas yra daugiau nei mato įprasta akis, nei paprastai jaučia žmogus. Gyvenimui reikalinga dvasia. Ne tikėjimas, dogmos, o laisva, ieškanti ir kurianti dvasia. Iš tikrųjų giliau žiūrint tai netgi ne dvasia, o dvasingumas, kuris yra neasmeniškas. Tiesa, Meilė, Sąmoningumas nebūna asmeniški. Atvirkščiai, jie visuomet neasmeniški, universalūs. Fizika, biologija, psichologija, religija, kiti tikri mokslai, kaip ir pati Tiesa negali būti pasaulėžiūriniai: judaistiški, krikščioniški, induistiški ar islamiški. Pasaulėžiūra tėra požiūris į Tiesą, o ne pati Tiesa. Tikras dvasingumas, sąmoningumas, meilė, kaip ir Tiesa, Gėris, Grožis nėra kokio nors tikėjimo ar religijos nuosavybė. Tai pati religijos esmė. Manyje gimus tokiam dvasingumui rutuliojosi vizija, kaip jame toliau augti, juo dalintis. Tam netiko nei vienuolio ar šventiko gyvenimas, kadangi jis atskirtas nuo kūno, nei pasauliečio gyvenimas, nes jis atskirtas nuo dvasios.

Meditacijos mokyklos vizija ir praktika gimė manyje prieš ketvertą metų iš tikro dvasingumo, dvasingumo, sujungto su kūnu, paieškos ir atradimų. Jie nesukausto žmogaus, o jį išlaisvina. Jie – kaip dėsniai, energijos, pažinimo ir sąmonės dėsniai, kuriuos supratus gyvenimas tampa palaimingesnis, kūrybiškesnis, turtingesnis. Panašios proto koncentracijos, minties mokyklos Lietuvoje ir pasaulyje žinomos nuo seno. Tik masinėmis jos tapo visai neseniai. Ši meditacijos ar išminties mokykla, kol kas vienintelė. Bet nėra jokių egzistencinių kliūčių joms plėstis, daugintis. Atvirkščiai, yra daug priežasčių, kad jų skaičius augtų. Norint išvengti nelaimių, ligų, kančios, ieškant būdų būti konstruktyviais, mylinčiais, laimingais, išmintis ir meditacija būtini.

    Štai keli tikros religijos ar sąmonės mokslo, sąmonės mokslo apjungiančio gyvenimą ir mirtį, kūną ir dvasią dėsniai: 1. Energijos – bioenergijos, psichoenergijos, dvasinės energijos judėjimui reikalingi du poliai. 2. Energija juda ratu. 3. Įsisąmoninanti save (aukščiausia) sąmonė juda ratu. 4. Energijos pagal panašumą grupuojasi. 5. Energijos gali būti transformuotos viena į kitą ir pan. Nors šių dėsnių supratimas ir taikymas nėra sudėtingas, bet vis tik tam reikalingos studijos ir praktika. Pagaliau gyvenimas, gyvenimas ir mirtis, jų kaita visuomet yra daugiau nei gali apie juos pasakyti ar išreikšti.

    Salėje stovi kelios grupelės žmonių. Kiekvienos iš jų centre - žmogus. Jis iš lėto užsimerkia, susicentruoja, atsipalaiduoja. Visi nuščiūva, nutyla. Po to žmogus pradeda svyruoti, linguoti, ir …griūva. Tai sakrališkas momentas – kritimas gali virsti pakilimu. Griūvantį žmogų pagauna mylinčios sąmoningos rankos. Žmogus pakyla ir pratimas kartojamas dar keletą kartų . Čia vyksta Meditacijos mokyklos seminaras. Žmonės atidūs, įmanomai sąmoningi. Ne protingi, o sąmoningi. Tai visai kas kita. Protas kausto, sąmonė laisvina. Protas gimsta iš konkurencijos, koncentracijos, sąmonė - iš meilės, meditacijos. Tuo nereikia tikėti. Tai reikia patirti. Net ir tokioje sąmoningumo aplinkoje ne visi įžvelgia momento gylį. Tai natūralu. Mokinys ne iš karto pagauna Meistro judesį, o dar sunkiau jo tylą. Jame yra begalinis gylis, dvasia. Šis pratimas turi daug pusių.. Žvilgtelėkime į jį truputėli giliau.

   “Jis iš lėto užsimerkia, susicentruoja, …” Apie 80 procentų žmogaus energijos teka per akis. Išteka ir nesugrįžta. Dėl to žmonės išsenka ir nesupranta kaip ir kodėl. Užsimerkus ši energija lengviau apsigręžia vidun. Apsigręžusi ji gali tekėti vidun arba gali pasisukti į emocijas, protą ar vaizduotę. Tuomet džiaugsmas, kūrybiškumas, palaimingumas ir sąmoningumas mažai augs arba ir visai neaugs. Yra daug klaidingų energijų tekėjimo krypčių. Tai reikia žinoti. Kitaip metų metais galite klaidžioti klystkeliais niekur nenueidami, bereikalingai kentėdami. Deja, kol kas taip dažniausiai ir atsitinka.

   Tarp žmonių mes bijome būti užsimerkę. Būti užsimerkus neįprasta, nemandagu, gal net pavojinga. Užsimerkus pradžioje mažiau jaučiame aplinką. Bet tai padeda judėti vidun. Kokia nelaimė! Žmonės nežino ką reiškia judėti vidun, dvasion, būti viduje. Jeigu jūs nejaučiate kitų, nesate mylintis, jei esate nelaimingas, tai jūs esate išorėje, žmogiškos būties paviršiuje - kūne, prote ar emocijose. Jūs su jais susitapatinote. Jūsų energijos teka paviršiuje, nesugrįžta vidun ir negaivina jūsų širdies, sielos. Nevyksta energijų dalijimasis tarp kūno ir dvasios. Gyvybės ratas gali būti labai mažas ar net nutrūkęs. Energijai apsigręžus vidun, apsigręžus vidun sąmonei ir dėmesiui žmogus gali įeiti ir likti dieviškume.

   “… susicentruoja, atsipalaiduoja. …” Susicentravimas tai - individualios pabudusios sielos, individualios sąmonės buvimas pačioje sąmonėje, gal būt net aukščiausioje, Kosminėje sąmonėje. Tai meditacija, grįžimas namo, grįžimas į širdį, į meilę, į natūralią ir harmoningą būtį savyje, su kitais ir egzistencija. Tuomet jokia įtampa, joks noras ar planas, jokia emocija ar mintis neskiria mūsų nuo visumos, nuo dieviškumo, nuo universalaus sąmoningumo. Susicentruoti - tai reiškia išskleisti dvasios sparnus ir būti natūralioje atsitapatinusioje nuo kūno, emocijų ir proto sąmonės būsenoje. Jei nors kartą panaši būsena atsitiko, tai žmogaus gyvenimas nebuvo tuščias. Ši sielos patirtis, ši akimirka pereis per mirtį, lydės ir primins apie šią asmens potenciją net ir ateities gimimuose. Nuo šio momento asmuo patyrė, pažino save, savo nemirtingumą. Koncentracija yra priešingas dalykas centravimuisi. Koncentruojantis judame į paviršių, į protą, kūną, centruojantis – į mūsų būties centrą, į širdį, sąmonę, sielą.

   Naudinga, jei meditacinį seminarą veda meditacijos ir meditacinės praktikos meistras, kuris gali padėti žmogui susicentruoti. Gali padėti nieko nedarant. Tiesiog esant. Padėti savo vidine šviesa, vidiniu matymu. Per meistrą teka dieviška srovė. Tai jaučia žmogus, jaučia meistras ir aplinkiniai. Jaučia, nes tuo metu teka subtili dvasinė energija. Rytuose tai vadina šaktipat – dvasinės energijos transmisija. Meditatoriai tai apibūdina kaip lengvumą, gerumą, šiltumą, atvirumą, meilę, ramybę ir pan. Stovint vertikaliai, susicentravus kitaip veikia net vestibiuliarinis aparatas. Iš jo į kūną pradeda sklisti nauji signalai. Nuo šių signalų atsipalaiduoja, nurimsta kūnas, kvėpavimas, protas. Gilus atsipalaidavimas ateina iš vidaus, iš mūsų būties centro, iš sielos tylos. Tai būtina sąlyga subtiliai, dvasinei energijai tekėti. Tuo metu kūnas ir siela yra tam tikroje vienovėje, sąlytyje. Iš šios vienovės ateina naujas virpesys, nauja banga, nauja dvasios banga. Iki šiol ji negalėjo praeiti, pratekėti, nes žmogus buvo įsitempęs, uždaras, užblokuotas. Jam buvo reikalingas mediumas, dvasios mediumas, gyvas kanalas link dvasios. Ši laikina priemonė žmogui gali būti labai naudinga, lyg ištroškusiam dykumos pakeleiviui gurkšnis vandens. Tai atgaivina, įkvepia. Po to vėl galima eiti, ieškoti.

   “… Visi nuščiūva, nutyla. Po to žmogus pradeda svyruoti, linguoti, ...” Šį atbėgusį virpesį gali pajausti visi. Šiuo momentu reikalinga tyla, ypatingas sąmoningumas, dėmesys. Tik tuomet atsiranda galimybė išlikti sąmonėje, suprasti, kas ir kaip vyksta, dalyvauti misterijoje. Šios tylos nepaliečia pasaulis. Ji tyra. Iš šios tylos ateinantis svyravimas, lingavimas yra tyro sielos virpesio išraiška išorėje, pasaulyje. Šių judesių priežastis ne kūne, pasaulyje, o sieloje, dvasioje. Reikėtų mokytis gyventi iš vidaus, iš dvasios. Tai patyrę žmonės pradeda gyventi naujai. Jų gyvenimas tampa autentiškas, dvasingas. Jų veiksmas neateina iš knygų, draugų, tėvų ar kolektyvinės pasąmonės. Jų veiksmas sąmoningas - nesuterštas, nekaltas. Nuo pirmo įsisąmoninto vidinio virpesio, žmogus nuolat jo ieškos, džiaugsis jo šokiu, daina, jo poezija pasaulyje.

    “… ir …griūva. … ” Žmogus griūva gyvenime daug kartų. Tai jau prasideda kūdikystėje. Kūdikis dar nežino kas yra kritimas, skausmas, pavojus, baimė. Jo siela per tyrą sąmonę žiūri į pasaulį ir jį džiaugsmingai geria, tyrinėja. Ne kartą vaikas griūdamas užsigauna, po to patiria skausmą gal net kančią. Blogiau, jei vaiką pargriauna didesni, stipresni vaikai. Jį kartais sumuša net tėvai, globotiniai. Mažas žmogus vėl ir vėl griūva. Niekas jo nemoko griūti. Griūti tiesiog neleidžia, uždraudžia. Kaip galima uždrausti griūti? Tai tiesiog atsitinka. Imtynininkus moko griūti. Bet griūna ne tik imtynininkai. Griūna ir vaikai. Ypač vaikai. Jūs galite uždrausti skristi, o ne kristi. Dievai baudžia prometėjus. Žmonės baudžia jėzus ir sokratus. Bet ikarai atsiranda vėl ir vėl. Pažiūrėkite, kiek daug valstybių ir tikėjimų kodeksuose ir tiesiog gyvenime draudimų ir įsakymų. Dėl to žmogaus pasitikėjimas savimi ir kitais nuolat mažėja. Atsipalaidavimą ir atvirumą pakeičia įtampos ir užsidarymas. Tai atsispindi tam tikrose jo kūno vietose: raumenyse, diafragmose, smegenyse. Taip atsiranda blokai - energijos tekėjimo ir medžiagų apykaitos sutrikimai. Šią energiją Indijoje vadina prana, Kinijoje tiesiog či. Priklausomai nuo to, kokiame kūne ši energija pasireiškia, ją vadina bioenergija, psichoenergija, dvasine energija. Negyvuose kūnuose tai kinetinė, potencinė, elektros energija ir pan. Organizme blokų vietose formuojasi negalia, liga. Iš čia skausmas, kančia. Tai kas vyksta fiziniame kūne ataidi iki sielos ir atvirkščiai. Todėl, galimas dalykas, tai bus ne tik fizinė, bet ir psichinė ar net dvasinė negalia. Centruotas griuvimas padeda įsisąmoninti energetinius blokus, juos išrišti, atpalaiduoti. Net griuvimas, jei jis ateina iš vidaus gali būti palaimingas.

   “… Tai sakrališkas momentas – kritimas gali virsti pakilimu. Griūvantį žmogų pagauna mylinčios sąmoningos rankos.” Tai gali tapti pakilimo, dvasinio atbudimo pradžia. Jei žmogus griūdamas neužsigaus, jei jį palies mylinčios ir sąmoningos rankos, jis gali patikėti savimi, patikėti kitais, egzistencija. Jis vėl atsivers ir pradės vidiniai augti, augti dvasia. Jeigu žmogus nepražiopsos sąmoningų mylinčių rankų palietimo, jo siela gali prisikelti naujam gyvenimui, dvasingumui. Net tokiame paprastame meditacinės praktikos pratime galima patirti, kad tuomet, kai žmogaus dėmesys apima ir rankas, kai jo sąmonė užpildo ranką iš vidaus, ranka pradeda šviesti ypatinga šviesa, dvasios šviesa. Tokia ranka gydo. Gydo ne tik ranką, bet ir sielą. Paliesta siela, lyg sėkla žemėje, gali prasiveržti pro protą, lyg pro lukštą ir pradėti dvasiškai augti, sąmoningai augti. Šis prasiveržimas, virsmas visuomet yra šventas, sakrališkas. Potyrio įsiminimui, įsisąmoninimui tikslinga pratimą pakartoti keletą kartų. Taip žmogus bunda. Jo energijos pasiekia vis aukštesnius centrus, lygmenis, galiausiai sielą. Taip jo gyvybės ratas pagyja, atsistato, paauga.

   Panašių meditacinių pratimų mokykloje yra daug. Jų nesuskaičiuosi. Nesuskaičiuosi ir neaprašysi ir įvairiausių meditacijų, kurios yra tiek naujos, šiuolaikiškos, tiek ir ateina iš tūkstantmetinės metų glūdumos. Visos jos pritaikytos šiuolaikiniam ritmui, šiuolaikiniam žmogui. Jų sujungimas į visumą, į gyvą kelią reikalauja ypatingo sąmoningumo ir meilės. Dabar, kai pirmosios Meditacijos mokyklos laidos studentai ruošiasi su ja atsisveikinti, be abejonės galima teigti, kad Meditacijos mokyklos viziją patvirtino praktika, pats gyvenimas. Vizija pranoko bet kokius lūkesčius, bet kokias svajones. Iš tikrųjų joks lūkestis, jokia svajonė nepasiekia vizijos, meditacijos. Ir tai įsisąmonina dauguma mokyklos absolventų. Žvilgtelėkime ką jie patys sako apie mokyklą.

Dalia, filologė
Man mokykla yra vieta, kur galima susitikti su savimi iš giliau, pažinti paslėptus kompleksus, baimes, įtampas ir paleisti juos. Mokykla – tai vieta, kur gaunu impulsą kažką naujo daryti, augti. Aš dažnai bijau čia važiuoti, nes mano protas bijo naujovių, laikosi senų šablonų, bet niekad nesu pasigailėjusi, kad aš čia.

Linas, inžinierius - programuotojas
Mokykla – man yra labai geras būdas sujungti gyvenimą su meditacija ir ieškojimu. Ji palaiko ir padrąsina pažiūrėti į savo problemas ir jas spręsti, o ne bėgti ar bandyti jų išvengti. Ji padėjo pajusti kas tai yra meditacija ir kaip ją panaudoti mano gyvenime.

Janina, docentė
Tai labai gerai! Tai vieta, kur išmoksti technikų, gali išsiaiškinti kas negerai viduje, išmoksti pati susitvarkyti su savo problemomis, pamatai, kad nesi tokia, kokia manai esanti. Nereikia jokių psichologų ar psichoanalitikų pagalbos. Pati gali sau padėti."

Arūnas, architektas
Tai savęs pažinimo, religingumo ugdymo, mokymosi juos jungti su gyvenimu vieta. Tai vieta, kur bunda emocijos, skaidrėja protas, skleidžiasi širdis…

   
   Per daug nesigilindami į daugiadimensinę ir daugiaplanę meditacijos mokyklos programą, paminėsime, kad ji labai gerai suderinta su sielosomatine žmogaus struktūra, įvairiausiais žmogaus ir egzistencijos ritmais bei sąveika tarp jo energetinių centrų ir kūnų. Trumpą jos aprašymą galite rasti šio žurnalo atitinkamame reklamos skyrelyje. Iš kitos pusės mokyklos programa yra atvira keitimui, adaptacijai, tobulinimui. Panašiomis meditacinių studijų mokyklomis ir institucijomis aš domėjausi žymiausiame pasaulyje meditacijų ir meditacinių praktikų centre – Ošo tarptautinėje komunoje (Indija, Puna). Kol kas tokios Meditacijos mokyklos analogo pasaulyje nėra.

   Meditacija – ne tik nauja, bet ir amžina! Būkite išorėje, būkite pasaulyje, nes tai žmogų praturtina. Bet būkite ir viduje, nes tai žmogų laimina.






Meditacijos centras OJAS

Buveinė: Pavasario g. 21d   |   LT-10309 Vilnius   |   tel. (8-5) 2153398   |   faks. (8-5) 2153507    
Resortas: Miškinių km. 8, Nemenčinės sen., Vilniaus r.   |     mob.tel. 8 685 11533  
el. p.:   |   svetainė: http://www.ojasmc.eu

© Meditacijos centras "Ojas". All rights reserved. Copyright information



Naujienos