LietuviškaiLT   EnglishEN  

Meditacijos centras Ojas
 





zmogus.gif




1999 Nr.1

Ošo meditacijos centro "Ojas"
lyderis Mečislovas Vrubliauskas

MEDITACIJOS ESMĖ IR PRAKTIKA (1)

    Meditacija įžengia į mūsų gyvenimą kaip natūrali vidinio arba dvasinio augimo pasekmė. Tai ir sveikam, ir turtingam, nusivylusiam bei ligotam žmogui reikalingas, begaliniai pravartus dalykas. Meditacija ne kaip tikslas, o kaip gyvenimo, kaip bendravimo ir buvimo būdas. Nepaisant daugybės publikacijų, kurias ypač mėgsta periodinė žiniasklaida, meditacijos esmė vis praslysta neužčiuopta. Dėl to ieškantys žmonės beprasmiškai vargsta ir kenčia, neišgyvena daug grožio ir palaimos akimirkų, negyvena pilnai.

    Čia norėtųsi pasidalinti supratimu ir ta dvasine patirtimi, kurie neišvengiamai atsiranda žmogui žengiant meditacijos ir meditacinės praktikos keliu, bei padrąsinti žmones pradėti praktikuoti meditaciją, nes tai neabejotinai atgaivina žmogaus dvasią ir kaip pasekmė sveikatina jo kūną ir psichiką. Po keleto įvadinių pastabų pažvelgsime į meditacijos esmę, o po to aptarsime, kaip ją praktikuoti.

    Meditacijos poreikis ateina iš amžino žmogaus laisvės siekimo, iš jo vidinės harmonijos ir grožio ieškojimo. Kaip nugyventi kiekvieną akimirką, kad ji būtų prasminga ir pilna? Kaip kurti gėrį ir rasti tiesą? Tai, kas matoma aplinkui, neatitinka vidinio grožio ir pajautos, kaip gyventi, nes paremta protu: įsakymais, įstatymais, kanonais. Žmogus, tik neseniai pradėjęs garbinti protą, jau nustojo jausti save ir kitą. Taip nustojome jausti, ko iš tikrųjų reikia vaikui, draugui net mylimam žmogui. Dingo kito žmogaus kančios, skausmo ir džiaugsmo pajautimas. Gyvenimas supaprastėjo, bet ir nuskurdo, nes praradome vienovę su pasauliu ir meilę. Nejaučiant ir gražiausia idėja greitai išsigimsta ir tampa prievarta ne tik tolimam, bet ir artimam žmogui. Net gamtoje, gyvūnijos pasaulyje, nerasime tokio žvėriškumo, kuris pasitaiko tarp žmonių Todėl akivaizdu, kad lavinant protą proporcingai turi būti lavinama ir empatija - geba jausti ir įsijausti į kitą. Be empatijos lavinimo neįmanoma nei meilė, nei meditacija.

    Mano ieškojimai tęsiasi daug metų: kas aš, kur ir ko einu? Baigus mokyklą ir institutą, ieškant viduje ir išorėje, ieškant dvasios ir gamtos pasauliuose, jau apsigynęs daktaro disertaciją, apie 1990 metus, pagavau realaus gyvenimo kontūrus. Į mano gyvenimą įžengė meditacija. Keletą metų Vilniaus universitete dar tyriau regimąjį suvokimą. Mokslinių tyrimų metu buvo labai įdomu iš vidaus stebėti, kaip regimąjį suvokimą veikia emocijos, mintys, vaizduotė. Iš visų žmogaus organų akys yra arčiausiai sielos. Pakanka nedidelės sąmoningumo kibirkšties ir pradedi liudyti. Tai raktas į meditaciją. Ne veltui tiek daug meditacijų paremta regimuoju suvokimu. 1993 metais palikau Vilniaus universitetą ir visiškai atsidaviau meditacijai.

    Vienintelė vieta pasaulyje, kurioje mačiau galimybę tęsti meditacijos studijas, buvo Ošo tarptautinė komuna, esanti du milijonus gyventojų turinčiame Punos mieste, netoli Bombėjaus, Indijoje. Po metų ten nuvykau ir įregistravau "Ošo meditacijos centrą "Odžas". Dėl nepakankamo tikros meditacijos supratimo centro, kaip religinės bendruomenės, registracija Lietuvoje vėlinama. Tačiau meditacija - toks reikalingas ir tikras fenomenas, neabejotinai užims prideramą vietą gyvenime, moksle ir religijoje.

    Meditacija, tikroji meditacija, kurios esmę čia norime atskleisti, Lietuvoje ir net Vakaruose beveik nežinoma. Štai "Tarptautinių žodžių žodynas" (Vilnius, 1985) meditaciją apibrėžia kaip apmąstymą, pasinėrimą į savo mintis, gilaus susikaupimo būseną. Jeigu taip paliktume, tai lietuvių kalboje visiškai nebūtų žodžio, kuris atitiktų sanskrito žodį "dhian". Šis žodis Kinijoje tapo žodžiu "čian", o Japonijoje žodžiu "zen". Dhian, arba tikroji meditacija, tapo zen budizmo arba meditacinio budizmo pamatu.

    Tai, ką Vakaruose vadina meditacija, iš tikrųjų yra kontempliacija. Ir šis žodis tam labai tinka. Minėtame žodyne kontempliacija apibūdinama, kaip didelis susikaupimas, susimąstymas, misticizme - kaip pasyvus tikrovės suvokimas, kaip aukščiausio pažinimo rūšis, kuri remiasi intuicija. Panašiai šias sąvokas apibūdina ir "Religijotyros žodynas" (Vilnius, "Mintis", 1991). Šiame žodyje dalelytė "kon" nurodo, kad tai eina kartu ar susiję su "templ" ar "template". Angliškai "templ" reiškia šventovę, o "template" bendru atveju reiškia formą, šabloną ar pavidalą. Taigi paprasta proto koncentracija yra chaotiška, o kontempliacija yra gili ir kryptinga proto koncentracija į kokią nors idėją, pavidalą ar esybę. Tokie išgyvenimai gali būti labai malonūs. Tačiau kontempliacija visuomet yra koncentracija, įtampa, kai tuo tarpu meditacija yra priešingas fenomenas: dekoncentracija, atsipalaidavimas. Koncentraciniai metodai visuomet reikalauja pastangų, energijos ir yra sekinantys. Meditacija yra atsipalaidavimas savyje, todėl nesekinantis metodas ir gali tęstis visas dvidešimt keturias valandas per parą.

    Lietuvių kalboje vartojamų žodžių dalis "medi", kuri yra tokiuose reikšminguose žodžiuose, kaip meditacija, medicina, mediumas, mediatorius ir net lietuviškame žodyje medis, atėjo iš sanskrito kalbos ir reiškia vidurys, priemonė, tarpininkas ir pan. Medis yra tarpininkas tarp Žemės ir Dangaus. Jūs nustebsite, sužinoję, kad bibliniame išsireiškime "gyvenimo medis" ir žodžio dalis "gyven" atėjo iš sanskrito žodžio "givan" (skaitome "dživan" - ir reiškia "gyvenimas"). Medžio sėkla ištirpsta medyje, žmogaus siela ištirpsta meditacijoje. Panašiai kaip sėkla yra priemonė medžiui įsišaknyti žemėje, taip siela yra priemonė Dievui įsišaknyti pasaulyje. Panašiai kaip medis yra priemonė sėklai sugrįžti į gamtą, taip meditacija yra priemonė sielai sugrįžti į Dievą.

    Ošo - dvasios Meistras sako, kad koncentracija prasidėjo iš instinkto, kontempliacija - iš intelekto, o meditacija atsirado iš intuicijos. Tėvas Marija Eugenijus knygoje "Dvasios dvelksmas" sako: "Kai žvelgiame į Bažnyčios istoriją, į didžiųjų apaštalų gyvenimą, matome, kad jie buvo kontempliatyvieji ir maldos žmonės. <…> Paties Dievo kontempliavimas yra esminis Bažnyčios gyvenimo veiksmas." Čia žodis "kontempliacija" naudojamas tinkamai. Kontempliacijoje niekada nepasiekiama tobula vienybė, joje visada yra du: kontempliuojantis subjektas ir kontempliacijos objektas. Meditacijoje nelieka nei subjekto, nei objekto. Jei šokėjas meditacijoje, tuomet jis tapo Dievo ar egzistencijos priemone išreikšti šokį. Šokėjas ir šokis dingo. Liko tik šokimas. Šis skirtumas yra vienas iš reikšmingiausių skirtumų tarp meditacijos ir kontempliacijos.

    Štai kitas pavyzdys. Knygoje "Krišna - aukščiausias Dievo asmuo" rašoma, kad "Pakilęs iš lovos, Viešpats Krišna išsiskalaudavo burną, nusiplaudavo rankas bei kojas ir iš karto sėsdavo medituoti į Save. Tai nereiškia, kad ir mes turime atsisėdę gilintis į save. Mes turime mąstyti apie Krišną, apie Radhą-Krišną. Tokia tikroji meditacijos prasmė." Čia akivaizdus nesusipratimas. Tačiau taip meditaciją aiškina jo Dieviškoji Malonė A.C. Bhaktivedanta Svami Prabhupada. Kiekvienas gali medituoti į save, judėti savo vidun, kol pasieks vidinį šaltinį, Dievą. Kontempliacija ar - sąlyginai galime pasakyti, - meditacija į kitą esybę gali būti žingsnis link meditacijos. Bet jis nėra būtinas. Meditacija gali atsitikti ir be jo.

    Pažiūrėkime, kaip meditaciją apibūdina prašvitę žmonės. Rytuose tokį žmogų kartais vadina tiesiog buda ar mokša. Dž. Krišnamurti knygoje "Erelio skrydis. Meditacija" sako: "Be meditacijos širdis tampa dykuma. Meditacija - tai ne koncentracija, kuri yra atsijungimas, atmetimas, pasipriešinimas ir todėl - konfliktas. Meditatyvus protas gali susikaupti, bet tuomet tai nebus atmetimas, pasipriešinimas. Sukoncentruotas protas negali medituoti. <…> Meilės negalima kultivuoti minties pagalba. Meilė gali atsirasti tik esant visiškai tylai, kurioje nėra medituojančio. <…> Mintis - tiesioginis meilės paneigimas, ir ji negali patekti į erdvę, kurioje nėra "aš". Toje erdvėje yra palaima, kurios ieško ir negali rasti žmogus. Jis ieško jos minties rėmuose, bet mintis suardo šią palaimą. <…> Meditacijoje mintis turi visiškai dingti. Tai meditacijos pamatas." Tas pats pasakytina apie emocijas, norus, vaizduotę, planus ir pan. Jie visuomet susiję su įtampomis, todėl turi būti transcendentuoti. Be to, šis buda pabrėžia, kad palaima amžiams įeina į būtį tik tuomet, kai individuali siela įsilieja į kosminę sielą. To nėra kontempliacijoje, bet tai absoliučiai būtina gilioje meditacijoje.

    Labai išsamų meditacijos apibūdinimą, bent jau tiek, kiek leidžia žodis, galima rasti Ošo knygoje "Meditacija - pirmoji ir galutinė laisvė". Joje sakoma, kad tuomet, kai jūs nieko nedarote - nei kūnu, nei protu jokiame lygmenyje, - kai bet koks jūsų aktyvumas liovėsi ir jūs tiesiog esate, tai ir yra meditacija. Jūs negalite jos pasiekti, jūs turite tai suprasti. Galvojimas yra darymas, koncentracija yra darymas ir kontempliacija yra darymas. Jei nors vieną akimirką nieko nedarote ir esate savo centre, savo vidinės būties centre visiškai atsipalaidavęs, tuomet tai meditacija. Jei kartą įgijote įgūdį, tuomet toje būsenoje galite likti dvidešimt keturias valandas per parą. Meditacija nėra prieš veiksmą. Nereikia palikti gyvenimo. Tai mokymasis gyventi nauju būdu. Gyvenimas tampa netgi intensyvesnis - daugiau džiaugsmo, aiškesnis matymas, daugiau energijos ir kūrybiškumo - bet jūs liekate nuošaly, liekate stebėtojas, liudytojas. Meditacija yra liudijimas. Mokslininkas stebi, meditatorius liudija. Tai, ką stebite ar, būtų geriau sakyti, liudijate, nesvarbu. Tuomet, kai dalykai, kuriuos liudijate, dingsta ir stebintis pradeda stebėti save, kai jūs patekote į vidinę savo erdvę, jūs sugrįžote namo.

    Ošo sako, kad ši erdvė netuščia, ji egzistenciška. Joje skamba tokia muzika, kokios jūs niekada negirdėjote, joje yra tokia šviesa, kuri matoma tik vidinėmis akimis. Tai ne kažkas išgalvota, tai realybė, kuri jau yra kiekviename, tiesiog jūs niekada nežiūrėjote vidun. Joje ypatinga tyla. Gyvenimai ateina ir nueina, bet jūsų būties amžina tyla išlieka visiškai ta pati. Ta pati begarsė muzika, tas pats dieviškumo žavesys, ta pati visko, kas mirtinga, transcendencija. Tai ne jūsų tyla. Tai jūs. Jūs tampate to dalimi. Iš tos tylos ateina tiesa, meilė ir tūkstančiai kitų palaiminimų jums.

    Jūs žiūrite į medį: jūs esate ir medis yra. Ar galite suprasti dar vieną dalyką - jūs matote medį ir kad jumyse yra dar kažkas, liudytojas, kuris mato jus matantį medį. Tai subtilu. Tai procesas, kuriame galima sutrikti, kuriame pasiklydo daugelis ieškotojų.

    Stebėtojas ir stebimasis yra dvi liudijimo pusės. Daugeliui žmonių atrodo, kad stebėtojas ir yra liudijimas. Štai kaip rašo aukščiau minėtas Tėvas Marija Eugenijus: "Bet svarbiausias mūsų liudijimas - tai ypač liudijimas to, kas mes esame". Čia prarasta tikroji liudijimo esmė. Niekuomet negalima liudyti to, kuo esame. Liudijame tik tai, kuo nesame. Stebėtojas reiškia subjektyvumą, o stebimasis - objektyvumą: stebėtojas reiškia, kad jis yra stebimojo išorėje. Tačiau vidus ir išorė neatskirti. Kai patiriamas šis artumas ar - greičiau - ši vienovė, tuomet gimsta liudijimas, taip prasideda meditacija.

    Pirmas žingsnis į meditaciją, į sąmoningumą yra mokymasis liudyti savo kūną. Iš lėto, iš lėto pradedame įsisąmoninti savo gestus, kiekvieną judesį. Kūnas atsipalaiduoja, susiderina. Po to pradedame įsisąmoninti savo mintis. Jos yra subtilesnės negu kūnas. Kai kūnas ir protas nurims, pamatysite, kad jie tarpusavyje susiderina, kad tarp jų yra tiltas. Trečiame žingsnyje įsisąmoniname savo emocijas, jausmus, nuotaikas. Šiuos tris dalykus reikia padaryti jums. Ketvirtas dalykas atsitinka savaime. Tai meditacija. Jūsų kūnas, protas ir jausmai susiderino, tapo orkestru. Tai Dievo dovana jums, kad padarėte pirmus tris. Meditacija augs, gilės iki prašvitimo. Tai savo sąmoningumo įsisąmoninimas. Jūs tapote buda. Po to meditacija yra natūrali jūsų būsena. Tai vienintelis dalykas, kuris niekada nemirs.

    Ošo primena, kad objektai gali būti išoriniame materialiame pasaulyje, bet jie yra ir vidiniame pasaulyje: jutimuose, jausmuose, prote, širdyje. Jie gali būti tokie ekstaziški, kad neįmanoma įsivaizduoti, jog yra kas nors daugiau. Daugelis pasaulio mistikų įstrigo ekstazėje. Jie prarasdami liudijimą identifikavosi su įvairiais reginiais, esybėmis ar potyriais ir sustojo nepasiekę galutinės pakopos. Prašvitimas nėra potyris. Tai būsena, kurioje nelieka nei objekto, nei subjekto. Tik tuomet jūsų sąmoningumas nerasdamas jokių kliūčių grįžta atgal į šaltinį, atgal į Dievą.

    Daugelį gyvenimų jūs buvote svečiai žemėje. Jūs pasiklysdavote potyriuose, likdavote su jais. Drąsus ieškotojas turi palikti visus pakelės vaizdus: medžius, žiedus, kalnus ir upes, žvaigždes ir dievybes ir medituoti tol, kol jo paties subjektyvumas netaps objektu, kol ieškantis nesutiks ieškančiojo, kol matantis nepamatys matančiojo. Kai visi potyriai išsemti ir lieki vienas savo vienatvėje, nėra aukštesnės ekstazės, palaimos, laimės ir tiesos, didesnės už tai. Ošo sako, kad tuomet, kai jūs įsiliejote į dieviškumą ir Dievas įsiliejo į jus, jūs grįžote namo.

Meditacijos praktinius dalykus aptarsime kitoje dalyje.






Meditacijos centras OJAS
Resortas: Miškinių km. 8, Nemenčinės sen., Vilniaus r.   |     mob. (8-685) 11533 (pagrindinis)  
Buveinė: Pavasario g. 21d   |   LT-10309 Vilnius   |  mob. (8-685) 11533 (pagrindinis)   |   mob. (8-619) 11551   | tel. (8-5) 2153398    
el. p.:   |   svetainė: http://www.ojasmc.eu

© Meditacijos centras "Ojas". All rights reserved. Copyright information



Naujienos