LietuviškaiLT   EnglishEN  

Meditacijos centras Ojas
 





Meditacija psichiatrijoje ir visuomenėje*

 

Psi­chiat­rui me­di­ta­ci­ja rei­ka­lin­ga la­biau ne­gu bet kam ki­tam, nes vi­sas jo dar­bas iki tam tik­ro laips­nio yra pa­vo­jin­gas. Kol jūs ne­sa­te la­bai ty­lus ir ra­mus, kol ne­ga­li­te iš­lik­ti ne­pa­veik­tas da­ly­kų, vyks­tan­čių ap­link jus, tai la­bai pa­vo­jin­ga. Psi­chiat­rų iš­pro­tė­ja dau­giau ne­gu bet ku­rios ki­tos pro­fe­si­jos žmo­nių ir dau­giau ne­gu bet ko­kios ki­tos pro­fe­si­jos žmo­nių psi­chiat­rų nu­si­žu­do. Tai kaž­kas to­kio, ką rei­kė­tų svars­ty­ti. Pro­cen­tas yra iš tik­rų­jų per di­de­lis! Žu­do­si dvi­gu­bai dau­giau, ne­gu ki­ti. Tai pa­pras­čiau­siai ro­do, kad ši pro­fe­si­ja yra pil­na pa­vo­jų. Tai yra to­dėl, kad as­muo, ku­rį jus gy­do­te, psi­cho­lo­giš­kai yra su­ar­dy­tas, ne­tvar­ko­je. Jis nuo­lat spin­du­liuo­ja sa­vo vib­ra­ci­jas. Jis nuo­lat iš­me­ta sa­vo ener­gi­ją, sa­vo ne­ga­ty­vias ban­gas ant jū­sų, o jūs tu­ri­te jo klau­sy­tis. Jūs tu­ri­te bū­ti la­bai ati­dus. Jūs tu­ri­te bū­ti rū­pes­tin­gas, my­lin­tis jį, gai­lia­šir­dis; tik­tai tuo­met ga­li­te jam pa­dė­ti. Jis nuo­lat iš­me­ta ne­ga­ty­viai įkrau­tą ener­gi­ją, o jūs ją įge­ria­te. Kuo ati­džiau klau­so­tės, tuo la­biau įge­ria­te.

  

Nuo­lat gy­ven­da­mi su neu­ro­tiš­kais ir psi­cho­pa­tiš­kais žmo­nė­mis, jūs ne­są­mo­nin­gai pra­dė­si­te gal­vo­ti, kad to­kia ir yra žmo­ni­ja. Pa­laips­niui mes tam­pa­me pa­na­šiais į žmo­nes, su ku­riais gy­ve­na­me, ka­dan­gi nie­kas nė­ra at­ski­ra sa­la. Jei­gu jūs dir­ba­te su liūd­nais žmo­nė­mis, tap­si­te liūd­nu. Jei dir­ba­te su lai­min­gais žmo­nė­mis, jūs tap­si­te lai­min­gu, ka­dan­gi vis­kas yra už­kre­čia­ma. Neu­ro­zė už­kre­čia­ma, sa­vi­žu­dy­bė taip pat.

Jei gy­ve­na­te ša­lia pra­švi­tu­sių, la­bai są­mo­nin­gų žmo­nių, tuo­met kaž­kas pra­de­da jus sie­ti su ta aukš­tes­ne ga­li­my­be. Jei gy­ve­na­te su žmo­nė­mis, ku­rie yra la­bai že­mi, ne­nor­ma­liai iš­kry­pu­sios bū­se­nos po­žiū­riu že­mi, tuo­met pa­to­lo­giš­ka jū­sų da­lis pra­de­da są­vei­kau­ti su jais. To­dėl nuo­lat bū­ti ap­sup­tam ser­gan­čių žmo­nių tam tik­ru mas­tu yra pa­vo­jin­ga, ne­bent jūs sa­ve ap­sau­go­ja­te. Nie­kas ki­tas jū­sų taip ne­ap­sau­go, kaip me­di­ta­ci­ja. Tuo­met jūs ga­li­te duo­ti dau­giau ne­gu duo­da­te ir vis­tiek lie­ka­te ne­pa­veik­tas. Jūs ga­li­te pa­dė­ti dau­giau, ne­gu pa­de­da­te da­bar, nes kuo aukš­tes­nė jū­sų ener­gi­ja, tuo di­des­nė ga­li­my­bė pa­dė­ti. Ki­taip psi­chiat­ras – hi­le­ris ir gy­do­ma­sis yra be­veik ant to pa­ties pa­ma­to; gal­būt yra laips­nių skir­tu­mas, bet jis toks ne­di­de­lis, kad į jį ga­li­ma neat­si­žvelg­ti.

Psi­chiat­ras la­bai leng­vai ga­li tap­ti pa­mi­šu­siu – tie­siog ma­žy­tis stum­te­lė­ji­mas, koks nors at­si­tik­ti­nis da­ly­kas, ir jis ga­li pa­tek­ti į pa­mi­šu­sių te­ri­to­ri­ją. Žmo­nės, ku­rie šiuo me­tu yra neu­ro­tiš­ki, ne vi­suo­met bu­vo to­kie. Tie­siog prieš po­rą die­nų jie bu­vo nor­ma­lūs žmo­nės ir vėl ga­li tap­ti nor­ma­liais. Nor­ma­lu­mas ir ne­nor­ma­lu­mas nė­ra ko­ky­biš­ki skir­tu­mai, tik kie­ky­biš­ki: de­vy­nias­de­šimt de­vy­ni laips­niai, šim­tas laips­nių, šim­tas vie­nas laips­nis – tai to­kio po­bū­džio skir­tu­mai.

Iš tik­rų­jų ge­res­nia­me pa­sau­ly­je kiek­vie­nas psi­chiat­ras tu­rė­tų bū­ti gi­liai iš­la­vin­tas me­di­ta­ci­jo­je, ki­taip jam ne­tu­rė­tų bū­ti leis­ta prak­ti­kuo­ti. Tai vie­nin­te­lis bū­das, ku­ris ga­li ap­sau­go­ti ir iš­lai­ky­ti jus ne­pa­žei­džia­mą – tuo­met jūs iš tik­rų­jų ga­li­te pa­dė­ti. Ki­taip net­gi di­din­gi psi­chiat­rai, di­din­gi psi­cho­a­na­li­ti­kai, ki­taip net­gi jie tam tik­ru mas­tu žmo­ni­jos at­žvil­giu tam­pa be­vil­tiš­kais… net­gi Froi­das. Po vi­so gy­ve­ni­mo po­ty­rio ga­liau­siai jis pa­sa­kė, kad nie­ko ne­ga­li ti­kė­tis iš žmo­gaus; jis jau­tė be­vil­tiš­ku­mą. Ir tai na­tū­ra­lu – ke­tu­rias­de­šimt me­tų bū­ti su žmo­nė­mis, ku­rie yra ne­svei­ki; vie­nin­te­lis prisilietimas prie žmo­nijos – bū­ti su pamišusiais žmo­nė­mis. Pa­laips­niui jam pra­dė­jo at­ro­dy­ti, kad ne­nor­ma­lu­mas yra nor­ma­lus… lyg žmo­gus ir liks neu­ro­tiš­kas, lyg tai, kad žmo­gus ju­da link neu­ro­zės, yra kaž­kas na­tū­ra­laus.

Tai­gi dau­gių dau­giau­sia svei­kas as­muo yra tas, ku­ris tru­pu­tį la­biau yra pri­si­de­ri­nęs prie pa­sau­lio, tai vis­kas. Pri­si­de­ri­ni­mas tam­pa svei­ka­tos stan­dar­tu. Bet taip ne­ga­li bū­ti. Jei vi­sa vi­suo­me­nė pa­mi­šu­si, jūs ga­li­te pri­si­de­rin­ti prie jos ir vis­tik bū­si­te pa­mi­šęs. Fak­tiš­kai pa­mi­šu­sio­je vi­suo­me­nė­je as­muo, ku­ris nė­ra pa­mi­šęs, ne­tin­ka­mas. To­kia ir yra tik­ro­vė.

Kai Jė­zus vaikš­to šia­me pa­sau­ly­je, jis at­ro­do ne­pri­tin­kan­tis. Mes jį tu­ri­me nu­kry­žiuo­ti. Jis yra toks keis­tuo­lis, mes ne­ga­li­me jo to­le­ruo­ti. Mes ne­si­do­mi­me juo, mes pa­pras­čiau­siai do­mi­mės sa­vi­mi. Dėl jo esa­ties yra tik dvi ga­li­my­bės – ar­ba jis yra pa­mi­šęs, ar­ba mes pa­mi­šę. Abi pu­sės ne­ga­li bū­ti svei­kos. Mū­sų yra dau­gu­ma, o jis vie­nas. Ži­no­ma, mes jį už­mu­ši­me; jis ne­ga­li mū­sų už­muš­ti. Kai vaikš­to Bu­da, jis at­ro­do keis­tuo­lis – svei­kas žmo­gus, iš tik­rų­jų na­tū­ra­lus, nor­ma­lus žmo­gus, ju­dan­tis ne­nor­ma­lio­je vi­suo­me­nė­je.

To­dėl Froi­das pri­ėjo iš­va­dą, kad žmo­ni­ja ne­tu­ri at­ei­ties. Dau­giau­sia, ko mes ga­li­me ti­kė­tis, tai, kad žmo­gus ga­li pri­si­de­rin­ti prie so­cia­li­nių mo­de­lių, tai vis­kas. Bet nė­ra jo­kios ga­li­my­bės žmo­gui bū­ti pa­lai­min­gam. To nė­ra pa­čio­je daik­tų pri­gim­ty­je. Ko­dėl to­kia pe­si­mis­tiš­ka iš­va­da? Tai dėl jo vi­so gy­ve­ni­mo po­ty­rio.

  

Vi­sas Froi­do gy­ve­ni­mas yra il­gas dar­bo su pa­mi­šu­siais žmo­nė­mis koš­ma­ras. Ir pa­laips­niui jis pats ta­po ne­nor­ma­liu. Jis iš tik­rų­jų ne­bu­vo vi­sai svei­kas. Jis ne­bu­vo pa­lai­min­gas as­muo. Jis nie­ka­da ne­ži­no­jo, kas yra vien­ti­su­mas. Jis taip smar­kiai bi­jo­jo smul­kių da­ly­kų, kad tai at­ro­dė ab­sur­diš­ka. Jis bi­jo­jo mir­ties. Jei kas nors kal­bė­da­vo apie dva­sias, jis pra­dė­da­vo pra­kai­tuo­ti. Du kar­tus jis nu­al­po tik to­dėl, kad kaž­kas pra­dė­jo kal­bė­ti apie mir­tį! At­ro­do, kad pro­tas bu­vo la­bai ne­su­ba­lan­suo­tas, bet tai tam tik­ru mas­tu ga­li bū­ti pa­aiš­kin­ta. Net tai, kad jis iš­li­ko svei­kas vi­są gy­ve­ni­mą, yra ste­buk­las.

Vie­nas iš įžval­giau­sių psi­chiat­rų Vil­hel­mas Rei­chas (Wil­helm Reich) pa­mi­šo. Vie­nin­te­lė prie­žas­tis, kad jis iš­pro­tė­jo, o ki­ti ne, bu­vo ta, kad jis iš tik­rų­jų bu­vo įžval­gus. Jis iš tik­rų­jų tu­rė­jo di­de­lį ta­len­tą pa­siek­ti da­ly­kų šak­nis – bet tai pa­vo­jin­ga. Froi­do ar Rei­cho, ar ki­tų vi­so gy­ve­ni­mo pa­ty­ri­mas ro­do vie­ną da­ly­ką – kad jei­gu jie bū­tų iš­la­vin­ti iki gi­lios me­di­ta­ci­jos, vi­sas pa­sau­lis bū­tų bu­vęs ki­toks. Tuo­met šie neu­ro­tiš­ki žmo­nės ne­bū­tų ta­pę stan­dar­tu.

Gal­būt yra la­bai sun­ku tap­ti Bu­da, bet tai yra nor­ma. O nor­ma­lus as­muo yra tas, ku­ris at­ei­na ar­čiau nor­mos. Ir tai ne­tu­ri nie­ko ben­dro su su­si­de­ri­ni­mu. Tie­siog pri­ei­na­ma ar­čiau prie vien­ti­su­mo, pa­lai­min­gu­mo, svei­ku­mo.

* - Meditacijos centro Ojas išverstą ir išleistą Ošo knygą "Nuo medicinos į meditaciją" galima rasti.  

 

Atnaujinta 2013-10-27






Meditacijos centras OJAS

Buveinė: Pavasario g. 21d   |   LT-10309 Vilnius   |   tel. (8-5) 2153398   |   faks. (8-5) 2153507    
Resortas: Miškinių km. 8, Nemenčinės sen., Vilniaus r.   |     mob.tel. 8 685 11533  
el. p.:   |   svetainė: http://www.ojasmc.eu

© Meditacijos centras "Ojas". All rights reserved. Copyright information



Naujienos