LietuviškaiLT   EnglishEN  

Meditacijos centras Ojas
 





Laikas yra prote, mūsų centre laiko nėra *

Laikas priklauso nuo proto, tai mentalinė esybė. Laiko pojūtis svyruoja, keičiantis proto būsenai. Kai mes esame laimingi, laikas prabėga greitai. Kai kenčiame, laikas darosi labai ilgas. Kai jūs sėdite prie giminaičio mirties valandą, naktis, atrodo, niekada nepasibaigs; saulė, atrodo, niekada nepatekės. Atrodo, lyg tai būtų paskutinė pasaulio naktis ir ji niekada nepasibaigs, atrodo, saulė niekada nepatekės.

Liūdesys prailgina laiką. Liūdesyje jūs norite, kad laikas prabėgtų greitai. Kuo stipresnis jūsų noras, kad laikas praeitų greitai, tuo lėčiau, atrodo, jis slenka, nes tai reliatyvus potyris, nors pats laikas iš tikrųjų juda normaliu greičiu. Kai mylimasis laukia mylimosios, jis jaučia, kad ji ilgai neateina, nors iš tikrųjų ji eina visiškai normaliu greičiu. Jis nori, kad ji atskristų lėktuvu.

Taigi laikas liūdesyje atrodo lėtas. Kai esate laimingi, kai jūs susitinkate savo draugus ar mylimą, vakaras, naktis bendraujant praeina, ir aušra ateina taip greitai, kad jūs nustembate, jog naktis jau praėjo. Laiko suvokimas yra skirtingas laimės ir liūdesio būsenose.

  

Laikas priklauso nuo proto, todėl jo pojūtis gali būti keičiamas veikiant protą iš išorės. Jeigu jūs mušite galvą lazdele, suprantama, kad galva bus žalojama. Jūsų kūnas taip pat gali būti sužalotas iš išorės, taip pat ir jūsų protas. Bet jūs negalite būti smūgiuojamas iš išorės, kadangi nesate nei kūnas, nei protas. Bet taip, kaip yra dabar, galvojate, kad jūs esate kūnas ir protas, taigi kūnas ir protas gali būti paveikti. Ir veikiant jūsų kūną-protą, laiko mastelis taip pat skirtingais būdais veikiamas, šimtmečiai gali atrodyti akimirksniu ir atvirkščiai.

Tuo momentu, kai jūs pabundate, apstulbstate. Jau praėjo du tūkstančiai metų po Jėzaus, penki tūkstančiai metų po Krišnos ir daug metų po Zaratustros ir Mozės. Bet jūs nustebsite sužinoję, kad tuo momentu, kai prabusite, jūs sakysite: "O Dieve, jie taip pat ką tik prašvito!" Tuomet laikas visiškai nustoja egzistuoti. Tuo metu tūkstančiai metų tampa panašiais į sapną.

Kai jūs prabundate, visi prabunda. Tarp šių dviejų dalykų nėra jokio laiko tarpo. Tai sunku suprasti. Tuo momentu, kai jūs prabundate, jūs tampate Budos (Buddha), Kristaus, Mahaviros (Mahavira) ir Krišnos amžininkais. Jie bus greta jūsų taip, lyg ką tik prašvito su jumis. Tarp šių dviejų dalykų nėra nė akimirkos skirtumo - to negali būti.

  

Jeigu nupiešime ratą ir nuvesime daugybę linijų nuo centro link periferijos, mes aptiksime, kad atstumas periferijoje tarp dviejų linijų bus didžiausias. Po to, jeigu judėsite išilgai šių linijų link centro, atstumas tarp dviejų linijų mažės ir mažės iki tol, kol centre susilies į tašką be jokio atstumo. Visos linijos tame taške tampa vienu. Todėl tuo metu, kai asmuo pasiekia šio gilaus potyrio centrą, atstumai, kurie buvo periferijoje - du tūkstančiai, penki tūkstančiai metų - dingsta. Bet sunku asmeniui, esančiam centre, paaiškinti potyrį, kadangi jo klausytojai yra periferijoje ir jų kalba yra periferijos kalba. Štai kodėl yra didelė nesusipratimų galimybė.

Kartą pas mane atėjo žmogus. Jis buvo atsidavęs Jėzui. Jis paklausė mane: "Ką jūs manote apie Jėzų?"

Aš atsakiau: "Nedera išsakyti nuomonę apie save."

Jis nustebęs pažiūrėjo į mane. "Jūs tikriausiai neišgirdote manęs", - jis pasakė. "Aš jūsų klausiu nuomonės apie Jėzų."

Aš pasakiau: "Aš jaučiu, kad jūs neišgirdote manęs. Aš pasakiau, kad nedera išsakyti nuomonę apie save." Jis pažiūrėjo apstulbintas. Tuomet aš paaiškinau jam: "Jūs galite svarstyti apie Jėzų ilgai, kol jo nepažįstate. Tą momentą, kai jūs žinote, nebus skirtumo tarp jo ir jūsų, kaip jūs galite tuomet sudarinėti nuomonę?"

Kartą menininkas atėjo pas Ramakrišną, atsinešė su savimi Ramakrišnos paveikslą ir parodė jam. Jis pasiteiravo Ramakrišnos, ar jam patinka paveikslas, bet pamatė, kad Ramakrišna pasilenkė ir kakta palietė pėdas, vaizduojamas paveiksle. Ten buvę žmonės pamanė, kad įvyko klaida, kažkoks nesusipratimas. Tikriausiai jis nesuprato, kad tai yra jo paties paveikslas. Todėl menininkas priminė jam, kad čia yra jo paties paveikslas, kuriam jis nusilenkė.

"Aš užmiršau apie tai", - atsakė Ramakrišna. "Šis paveikslas yra tokiam giliam samadhi - kaipgi jis gali būti mano? Samadhi būsenoje nėra "aš" ir nėra "jūs". Taigi aš nusilenkiu samadhi. Gerai, kad jūs priminėte man apie tai, nes žmonės juoktųsi." Bet žmonės jau juokėsi.

Periferijos kalba yra skirtinga nuo centro kalbos. Kai Krišna sako: "Aš buvau tas, kuris buvo Rama" ir kai Jėzus sako: "Aš buvau atėjęs anksčiau ir sakiau jums", ir kai Buda sako: "Aš vėl ateisiu", jie kalba centro kalba, ir tai mums sunku suprasti. Budistai laukia vėl ateinant į žemę Budos. Tiesa yra tokia, kad jis yra atėjęs daug kartų. Bet jei jis ateis, jis nebus pažintas, kadangi nėra būdo vėl ateiti ta pačia forma. Anas veidas buvo kaip veidas sapne ir jis prarastas amžiams.

Centre nėra laiko. Todėl prašvitimo hepeningas arba prašvitimo momentas gali būti pagreitintas arba pavėlintas; jis gali būti pagreitintas žymiu mastu. Tai gali atsitikti šaktipat būdu.

 

* - Meditacijos centro Ojas išverstą ir išleistą Ošo knygą „Stebuklo beieškant“ (II tomas) galima skaityti .

 

Atnaujinta 2013-10-03






Meditacijos centras OJAS
Resortas: Miškinių km. 8, Nemenčinės sen., Vilniaus r.   |     mob. (8-685) 11533 (pagrindinis)  
Buveinė: Pavasario g. 21d   |   LT-10309 Vilnius   |  mob. (8-685) 11533 (pagrindinis)   |   mob. (8-619) 11551   | tel. (8-5) 2153398    
el. p.:   |   svetainė: http://www.ojasmc.eu

© Meditacijos centras "Ojas". All rights reserved. Copyright information



Naujienos