LietuviškaiLT   EnglishEN  

Meditacijos centras Ojas
 





Aukščiausias įvykis*

Čaiono ir jos vandens indas

 

Prašvitimo nesukelia kokia nors priežasčių pasekmė. Jūsų ieškojimas, intensyvus troškimas, jūsų pasiruošimas padaryti bet ką – tikriausiai visa ta visuma ir sukuria aplink jus tam tikrą aromatą, kuriame tampa įmanomas aukščiausias potyris.

 

Vienuolė Čaiono (Chiyono) ieškojo metų metus, bet negalėjo prašvisti. Vieną naktį ji nešė seną kibirą, pilną vandens. Eidama ji vandens paviršiuje stebėjo mėnulio pilnaties atspindį. Staiga bambuko juostelės, kurios laikė indo formą, sutrūko ir indas subyrėjo. Vanduo išsiliejo; mėnulio atspindys dingo, o Čaiono prašvito. Ji parašė posmą:

    Ir vienu, ir kitu būdu

    aš bandžiau išlaikyti indą vientisą,

    tikėdamasi, kad plonas bambukas

    niekada nesutrūks.

     

    Staiga dugnas iškrito.

    Neliko vandens,

    neliko vandenyje mėnulio –

    mano rankoje tuštuma.

Prašvitimas visuomet yra lyg atsitikimas, nes jis nenuspėjamas, nes jūs negalite jo valdyti, negalite jo sukelti. Bet nesupraskite manęs klaidingai, nes sakydamas, kad prašvitimas yra lyg atsitiktinumas, aš neteigiu, kad norint jį pasiekti nieko nereikia daryti. Prašvitimas atsitinka tik tiems, kurie dėl jo daug darė, – bet jis atsitinka ne dėl darymo. Darymas tik sukuria jų viduje sąlygas tam tikram polinkiui; tik tiek. Tokia yra šio nuostabaus įvykio prasmė.

Aš turiu kai ką pasakyti apie Čaiono. Ji buvo nuostabi moteris. Kai ji buvo jauna, net ir imperatorius, ir princai ją viliojo. Ji atsisakė, nes norėjo būti tik dieviškumo mylimąja. Kad taptų vienuole, ji ėjo nuo vieno vienuolyno prie kito, bet net ir dideli meistrai jos atsisakydavo, nes buvo tiek daug vienuolių, o ji buvo tokia nuostabi, kad dėl jos jie galėjo užmiršti ir Dievą, ir visa kita. Todėl jai visur buvo užvertos durys.

Tai ką gi darė Čaiono? Nerasdama kito būdo, ji apsidegino savo veidą, visą veidą susibraižė. Po to ji nuėjo pas meistrą; jis negalėjo suprasti, ar ji yra moteris, ar vyras. Tuomet ji buvo priimta į vienuoles. Ji nuolat studijavo, meditavo trisdešimt, keturiasdešimt metų. Po to vieną naktį netikėtai... ji žiūrėjo į mėnulio atspindį inde. Netikėtai indas iškrito ir vanduo išbėgo, ir mėnulis išnyko – tai buvo kibirkšties momentas.

Visuomet, ten, kur sena dingsta ir prasideda nauja, kur jūs atgimstate, yra kibirkšties momentas. Tai tapo kibirkštimi. Netikėtai vanduo išbėgo ir neliko mėnulio. Todėl ji turėjo pažiūrėti aukštyn, ten buvo realus mėnulis. Netikėtai ji įsisąmonino tą faktą, kad viskas tebuvo atspindys, iliuzija, nes tai buvo matoma per protą. Kai indas sutrūko, protas viduje irgi sutrūko. Tai jau buvo paruošta. Viskas, kas gali būti paruošta, buvo paruošta. Ji buvo padariusi viską, kas įmanoma. Nieko nebuvo likę, ji buvo pasiruošusi, ji tai užsidirbo. Šis paprastas įvykis tapo kibirkštimi.

Netikėtai dugnas iškrito – tai buvo įvykis. Neliko vandens, neliko vandenyje mėnulio – tik rankose tuštuma.

Tai ir yra prašvitimas; kai jūsų rankose tuštuma, kai viskas tuščia, kai nieko nelieka, net jūsų. Jūs pasiekėte pirminį zen veidą.

 

 

* - Meditacijos centro Ojas išverstą ir išleistą išverstą ir išleistą įžvalgų ir alegorijų knygą su kortomis Ošo transformacijos taro galima rasti.  

 

Atnaujinta 2016-07-12






Meditacijos centras OJAS

Buveinė: Pavasario g. 21d   |   LT-10309 Vilnius   |   tel. (8-5) 2153398   |   faks. (8-5) 2153507    
Resortas: Miškinių km. 8, Nemenčinės sen., Vilniaus r.   |     mob.tel. 8 685 11533  
el. p.:   |   svetainė: http://www.ojasmc.eu

© Meditacijos centras "Ojas". All rights reserved. Copyright information



Naujienos