LietuviškaiLT   EnglishEN  

Meditacijos centras Ojas
 





Prašvitusios moterys

(2 dalis iš 3)

Pirmoji dalis

 

Antroji moteris praėjo labai sudėtingą etapą. Jos vardas – Malibai (Mallibai), ji priklausė džainų tradicijai. Mahavira ir visi dvidešimt trys didieji džainizmo meistrai paskelbė, kad moteris negali prašvisti. Tačiau Malibai, kuri buvo džainė, prašvito, ir tuo įrodė, kad jų argumentai tėra paprasčiausias vyriškas šovinizmas. Jie turėjo ją pripažinti dvidešimt ketvirtuoju didžiuoju meistru. Tačiau jie sugudravo – jai mirus jie pakeitė jos vardą.

  

Taigi, netgi džainai nežino, kad viena iš dvidešimt keturių statulų jų šventyklose yra moters statula. Jie pakeitė jos vardą iš Malibai į Mallinath; tai vyriškas vardas. Jie pakeitė netgi statulą – statula ne moters, o vyro.  Kai aš tai sužinojau, aš labai supykau ant džainų vienuolių. Kuriam nors iš jų mane aplankius, aš klausdavau: „Kuri iš šių dvidešimt keturių statulų yra Malibai? - nes visos jos yra vyrų statulos. Jūs apgaudinėjate visą pasaulį. Jūs netgi pakeitėte moters vardą tam, kad  jūsų ideologija liktų nepaliesta.“ Tačiau Malibai buvo didi moteris. Nėra lengva eiti džainizmo keliu. Jis yra labai sunkus, griežtas. Tam, kad tamptum tirtanhara, didžiu meistru, turi atsisakytų rūbų – jokio turto, netgi rūbų. Malibai turėjo būti labai drąsi moteris. Ji gyveno nuoga ir įrodė, kad visa jų teorija yra klaidinga. Tačiau po jos mirties jiems pavyko sugudrauti – ir tai yra religingi žmonės, klastingi ir klaidinantys.

 

 

 

Trečioji moteris yra musulmonų mistikė, Rabija al Adabija (angl. Rabiya al-Adabiya). Atrodo, kad ji yra pati svarbiausia iš musulmonų mistikų. Musulmonai neįsileidžia moterų į mečetes, joms tenka melstis jų išorėje. Su moterimis elgiamasi lygiai taip pat kaip su gyvuliais. Pats Mahometas buvo vedęs devynias moteris ir kiekvienam musulmonui leido vesti mažiausiai keturias moteris tam, kad jos pagimdytų daugiau vaikų ir musulmonybė plistų.

Tačiau jis niekuomet nepagalvojo apie paprastą dalyką – jeigu vienas vyras veda devynias moteris, o natūraliai gamtoje gimsta vienodas skaičius vyrų ir moterų, nes egzistencijoje yra subtilus balansas – kas atsitinka su kitais aštuoniais vyrais, kurie negaus žmonos?

Taigi, musulmoniškuose kraštuose homoseksualumas yra labai paplitęs, nepaisant to, kad už homoseksualumą skiriama mirties bausmė. Nors už homoseksualumą baudžiama mirtimi, homoseksualumas visgi tebėra gerokai labiau paplitęs musulmoniškuose kraštuose nei kur nors kitur.

Jūs girdėjote, kad Afrikoje homoseksualumas ir AIDS plinta žaibo greitumu. Tos vietovės, kuriose AIDS plinta žaibo greitumu, yra musulmoniškos. Tai neturi nieko bendra su Afrika, tai siejasi su musulmoniška idėja, kad vienas vyras gali vesti keturias moteris. Taigi, žmonės, kurie gali leisti... ir keturios - nėra didžiausias skaičius, tai mažiausia riba.

Nizamas iš Haidarabado Indijoje (angl. Nizam of Hyderabad), prieš pat išvykstant anglams, turėjo penkis šimtus moterų. Toks elgesys yra kvailas... jis tampa dar kvailesnis, nes Nizamas valdė didelę valstybę, Haidarabadą, jis buvo jo karalius. Pagal tradiciją jo sūnus turėjo tapti paveldėtoju. Tėvui mirus, jo sūnus kaip savo žmonas paveldės, visas tėvo žmonas, išskyrus savo paties motiną. Toks yra jo palikimas. Moteris yra kaip daiktas, pinigai, žemė, tik ne žmogiška, prašvitimą pasiekusi būtybė. Ji iš tikro buvo drąsi moteris. Tam reikia drąsos. Apie jos drąsą pasakojama daug istorijų.

 

Kartą didis mistikas Džunaidas (angl. Junnaid), kuris vėliau tapo Al Hiladžo Mansūro (angl.Al Hillaj Mansoor), žymaus, musulmonų nužudyto, mistiko, meistru... Džunaidas sėdėdavo priešais mečetę, jo skruostais risdavosi ašaros. Musulmonas turi melstis penkis kartus per dieną, tad Džunaidas penkis kartus per dieną sėdėdavo priešais mečetės vartus, keldavo rankas aukštyn į Dievą ir maldavo: „Kiek ilgai tai truks? Kada tu ruošiesi atidaryti duris? Aš čia jau laukiu ir meldžiuosi metų metus“. Vieną dieną pro šalį ėjo Rabija, o Džunaidas meldėsi tais pačiais žodžiais: „Atverk duris, aš jau laukiu pakankamai ilgai, aš esu trapi žmogiška būtybė ir mano kantrybė nėra beribė!“ Rabija sudavė  Džunaidui per galvą iš užnugario ir pasakė: „Ei tu, kvaily!“, o Džunaidas buvo žinomas kaip didis mokslo žmogus, - „Dievo durys yra visuomet atvertos. Kodėl tu bereikalingai švaistai savo laiką? Įeik vidun! Dievo durys niekuomet nėra uždarytos. Ir aš tai sakau pagal savo patyrimą, nes aš buvau viduje ir išorėje daug kartų.“ Ji turėjo būti labai drąsi moteris.

 

Kitas misikas, Hasanas (angl. Hassan) buvo apsistojęs kartu su Rabija. Ryte jis paprašė jos duoti jam šventąjį Koraną, nes neturėjo savojo ir žinojo, kad viena jo kopija turėtų būti pas Rabiją al Abadiją. Ji davė jam savo kopiją. Jis buvo šokiruotas, nes daugelyje vietų ji pataisė šventąjį Koraną. Tai yra didelė nuodėmė – šventojo Korano negalima taisyti, nes jį parašė Dievas. Jis pakvietė Rabiją ir pasakė: „Rabija, kažkas sugadino tavo šventąjį Koraną. Pataisos šventajame Korane?.. Tai niekuomet negirdėta, niekas apie tai net nedrįso pagalvoti“. Ji atsakė: „Niekas jo nesugadino. Aš pati jį ištaisiau. Aš turėjau ištaisyti.“. Ji žvilgtelėjo į pataisymus, kuriuos skaitė Hasanas. Korane buvo parašyta, kad turi nekęsti velnio. Ji tai išbraukė.

Jis pasakė: „Aš nesuprantu“. Ji atsakė: „Tai labai paprasta. Dabar aš esu sklidina meilės ir visiškai nesvarbu, dievas ar velnias stovėtų priešais mane – jie abu gautų meilės, nes aš daugiau neturiu kuo dalintis. Aš neturiu neapykantos, kurią galėčiau duoti. Tai yra mano Korano kopija. Iš kur man gauti neapykantos? Neapykanta išnyko, visa mano neapykantos energija transformavosi į meilę. Dabar jau nesvarbu – dievas gaus tą pačią meilę kaip ir velnias. Aš esu bejėgė. Aš turėjau išbraukti šią eilutę, nes ji man daugiau netinka.“

 

Kartą Rabiją matė bėgiojančią turguje. Vienoje rankoje ji laikė degantį fakelą, o kitoje - vandens sklidiną kibirą. Žmonės būriavosi ir klausė: „Ką tu ruošiesi daryti?“ Ji atsakė: „Aš ruošiuosi padaryti tai, kas jau iki šiol turėjo būti atlikta. Aš rengiuosi sudeginti rojaus, esančio anapus dangaus skliauto, idėją, ir paskandinti pragaro, esančio žemės gelmėse, idėją. Abi idėjos yra fikcija. Dangus ir pragaras nėra geografijos dalis, jie yra jūsų viduje. Viskas priklauso nuo jūsų – ar jūs gyvenate pragare, ar gyvenate rojuje. Gyventi neapykantoje, pyktyje, pavyde, depresijoje, tai – gyvenimas pragare, o gyvenimas meilėje, užuojautoje, tiesoje, nuoširdume – gyvenimas rojuje“.

 

 

* - Ištrauka iš Ošo knygos „Skustuvo ašmenys“ (Osho. The Razor’s Edge). Ištrauką vertė Ma Sangit, Meditacijos centras Ojas.






Meditacijos centras OJAS

Buveinė: Pavasario g. 21d   |   LT-10309 Vilnius   |   tel. (8-5) 2153398   |   faks. (8-5) 2153507    
Resortas: Miškinių km. 8, Nemenčinės sen., Vilniaus r.   |     mob.tel. 8 685 11533  
el. p.:   |   svetainė: http://www.ojasmc.eu

© Meditacijos centras "Ojas". All rights reserved. Copyright information



Naujienos